Pardavėme pažįstamam automobilį už 2 800 eurų: po mėnesio jis atvažiavo reikalaudamas 1 400 eurų atgal

Kai Tomas atėjo pirkti mūsų automobilio, net pagalvojau, kad šį kartą viskas susiklostė geriau, nei tikėjausi. Nereikėjo kelias savaites bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, derėtis telefonu ar klausytis pažadų „rytoj tikrai atvažiuosiu“. Jį pažinojome per bendrus draugus, jis pats užsiminė ieškantis nebrangaus automobilio, o mes kaip tik planavome parduoti senąjį.

Tai buvo trylikos metų senumo dyzelinis automobilis su mechanine pavarų dėže. Rida – šiek tiek daugiau nei 280 tūkst. kilometrų. Kėbulas turėjo įbrėžimų, vairuotojo sėdynė buvo pasitrynusi, o kondicionierių prieš vasarą reikėjo papildyti. Nieko neslėpėme. Skelbime už jį prašėme 3 100 eurų, o Tomui po apžiūros sutikome parduoti už 2 800.

Tą vakarą vyras dar pasakė, kad svarbiausia – automobilis liks žmogui, kurį pažįstame. Po mėnesio abu gailėjomės šios minties.

Apžiūrėjo, pasivažinėjo ir dar nusiderėjo

Prieš parduodami automobilį patys juo važinėjome kasdien. Vyras vykdavo į darbą, savaitgaliais juo važiuodavome į sodą. Nebuvo taip, kad automobilis stovėtų kieme ir lauktų, kol atsiras pirkėjas.

Tomas atvažiavo šeštadienio rytą su savo broliu. Apžiūrėjo kėbulą, pakėlė variklio dangtį, ilgai žiūrėjo į padangas. Vyras parodė turėtus remonto dokumentus: prieš metus keitėme stabdžius, pavasarį – akumuliatorių, o alyvą ir filtrus pakeitėme vasaros pabaigoje.

Apie pavarų dėžę kalbėjome irgi. Vyras pasakė, kad šaltą rytą antra pavara kartais jungdavosi kiek sunkiau. Taip buvo ne visada, tačiau nenorėjome, kad vėliau žmogus sakytų apie tai nežinojęs. Važiuojant ir įšilus automobiliui, pavaros jungdavosi normaliai.

– Senas automobilis, stebuklų nesitikiu, – atsakė Tomas.

Jie su vyru išvažiavo pasivažinėti. Grįžęs Tomas pasakė, kad automobilis jam tinka, tik reikės susitvarkyti kelias smulkmenas. Pasiūlė 2 700 eurų. Vyras norėjo bent 2 900, galiausiai sutarė dėl 2 800.

Siūlėme prieš perkant nuvažiuoti į servisą, bet Tomas atsisakė. Sakė, kad brolis išmano automobilius ir abu jau viską apžiūrėjo. Pasirašėme pirkimo–pardavimo sutartį, jis pervedė pinigus ir išvažiavo.

Pirmą savaitę dar parašė, kad automobilis važiuoja puikiai. Pajuokavo, jog mūsų rūpestingai saugota mašina dabar kasdien veža statybines medžiagas į jo remontuojamą sodybą. Aš jam atrašiau, kad tegul tik tarnauja.

Skambutis po mėnesio

Praėjus maždaug penkioms savaitėms Tomas paskambino vyrui. Iš pradžių kalbėjo ramiai: pasakė, kad važiuojant atsirado garsas, o po kelių dienų darėsi vis sunkiau perjungti pavaras. Servise jam pasakė, kad reikia ardyti pavarų dėžę ir tiksliau žiūrėti, kas sugedo.

Vyras paklausė, kiek kainuos remontas. Tomas atsakė dar neturintis galutinės sąmatos, tačiau esą meistras užsiminė apie galimą 1 200–1 500 eurų sumą. Po kelių sakinių jo balsas pasikeitė.

– Jūs juk žinojote, kad dėžė bloga. Taip per mėnesį nesugenda, – pasakė jis.

Vyras priminė, kad prieš parduodant buvo kalbėta apie sunkiau besijungiančią antrą pavarą. Tomas atsakė tuomet manęs, kad tai smulkmena, o dabar liko su automobiliu, kuriuo negali važiuoti.

Po dviejų dienų jis atvažiavo pas mus į kiemą. Atsisėdome prie virtuvės stalo. Tomas padėjo telefoną priešais save ir pasakė norintis, kad grąžintume 1 400 eurų – pusę automobilio kainos.

– Aš neketinu už remontą mokėti vienas, kai jūs man tokį pardavėte, – pasakė jis.

Paklausiau, ar jau turi rašytinę serviso išvadą. Tomas parodė žinutę, kurioje buvo parašyta, kad pavarų dėžę reikės remontuoti arba keisti, o tiksli kaina paaiškės po apžiūros. Kada gedimas atsirado ir kas jį sukėlė, žinutėje nurodyta nebuvo.

Man buvo gaila Tomo. Jeigu būčiau nusipirkusi automobilį ir po mėnesio išgirdusi apie galimą daugiau nei tūkstančio eurų remontą, irgi būčiau supykusi. Bet 1 400 eurų mums buvo dideli pinigai. Didžiąją dalį gautos sumos jau buvome panaudoję naujesnio automobilio pirmajai įmokai.

Pažintis nepadėjo susikalbėti

Pokalbis baigėsi blogai. Tomas pasakė daugiau nenorintis klausytis aiškinimų, kad automobilis senas. Mano vyras atsakė nesutinkantis, jog tyčia pardavė sugedusį. Abu pakėlė balsą, o aš sėdėjau ir galvojau, kaip greitai žmogus, su kuriuo dar neseniai valgėme šašlykus bendrų draugų sode, tapo priešininku.

Kitą dieną paskambino mūsų bendras pažįstamas. Jis buvo girdėjęs Tomo versiją: esą pardavėme automobilį žinodami, kad pavarų dėžė tuoj subyrės. Paaiškinau, ką sakėme prieš sandorį ir kad Tomas atsisakė važiuoti į servisą. Draugas išklausė, bet pasakė nenorintis kištis.

Tada pirmą kartą perskaičiau mūsų sutartį nuo pradžios iki pabaigos. Joje buvo nurodyta kaina, rida ir kiti automobilio duomenys. Tačiau tai, ką kalbėjome apie sunkiau įsijungiančią pavarą, liko tik mūsų žodžiai. Tomas prisiminė tą pokalbį kitaip: jo manymu, pasakėme, kad tai visai nereikšminga smulkmena.

Vyras parašė Tomui ir paprašė atsiųsti serviso išvadą bei remonto sąmatą, kai ją gaus. Taip pat pasiūlė kartu nuvykti pas meistrą, kad išgirstume, kas tiksliai sugedo. Tomas atrašė, kad pagalvos.

Po savaitės gavome sąmatą: naudotos pavarų dėžės keitimas su darbu būtų kainavęs apie 1 150 eurų. Servisas nurodė gedimą, bet negalėjo patvirtinti, kada jis atsirado. Tomas vis tiek prašė prisidėti.

Susitikome dar kartą

Antrą kartą kalbėjomės ramiau. Tomas pasakė, kad automobilio jam reikia važiuoti į darbą, o remonto suma išmušė iš vėžių. Prisipažino, jog tikėjosi bent metus apsieiti be didelių išlaidų. Vyras atsakė, kad mes patys nebūtume galėję pažadėti, kiek laiko tarnaus senos pavarų dėžės dalys.

Galiausiai pasakėme, kad pusės automobilio kainos negrąžinsime. Vyras pasiūlė kartu paieškoti kito serviso ir padėti Tomui nuvežti automobilį, jei šis norėtų palyginti remonto kainas. Tomas padėkojo, bet pagalbos atsisakė.

Po kelių savaičių išgirdome, kad automobilį jis susiremontavo. Kiek sumokėjo, nežinome. Daugiau dėl pinigų jis į mus nesikreipė, tačiau ir mūsų santykiai nebegrįžo į ankstesnius. Susitikę per bendro draugo gimtadienį pasisveikinome, bet visą vakarą kalbėjomės su skirtingais žmonėmis.

Dabar, prisiminusi pardavimo dieną, labiausiai gailiuosi, kad mums buvo nejauku viską užrašyti. Pažįstamam pasakyti „įrašykime ir šitą trūkumą“ atrodė beveik kaip nepasitikėjimas. O kai atsirado problema, paaiškėjo, kad kiekvienas tą patį pokalbį prisimename savaip.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt