Mylimas šeimos šuo įkando tarsi be priežasties: ženklai, kuriuos šeimininkai dažnai palaiko paprastu elgesiu

Jis kasdien pasitinka prie durų, miega šalia sofos ir leidžiasi glostomas vaikų. Todėl akimirka, kai savas šuo suurzgia ar įkanda šeimos nariui, gali labai sukrėsti. Pirmoji mintis dažnai būna: „Juk jis niekada taip nesielgė. Kas jam staiga nutiko?“

Kartais prieš įkandimą šuo bandė parodyti, kad jam nepatogu, bet jo signalai liko nepastebėti. Kitais atvejais reakcija būna labai greita, o perspėjimą sunku įžiūrėti. Priežastis gali būti baimė, skausmas, sutrikdytas poilsis ar bandymas apsaugoti maistą. Suprasti situaciją svarbu ne tam, kad ieškotume kaltų, o kad apsaugotume ir šeimą, ir patį gyvūną.

Prieš urzgimą gali būti ir tylesnių ženklų

Šuo negali pasakyti, kad jam nepatinka apkabinimas ar prisilietimas prie skaudamos vietos, todėl bendrauja kūno kalba. Nerimą patiriantis gyvūnas gali nusukti galvą, vengti žvilgsnio, apsilaižyti, nusižiovauti, priglausti ausis ar pabandyti nueiti. Kartais matyti akių baltymai, uodega pabrukta, o kūnas prispaustas prie žemės.

Vienas požymis ne visada reiškia pavojų. Šuo gali žiovauti todėl, kad nori miego, o apsilaižyti – nes ką tik valgė. Reikia žiūrėti į visą situaciją. Jeigu vaikas stipriai apkabina šunį, o šis nusuka galvą, įsitempia ir mėgina pasitraukti, verta nutraukti kontaktą ir leisti gyvūnui ramiai nueiti.

Didesnį nerimą kelia staiga sustingęs kūnas, įdėmus žvilgsnis, urzgimas ar rodomi dantys. Net uodegos vizginimas ne visada reiškia džiaugsmą: svarbu, kaip atrodo visas šuns kūnas ir kas vyksta aplink jį.

Nereikėtų tikėtis, kad kiekvienas šuo parodys visus ženklus iš eilės ar kad žmogus turės pakankamai laiko sureaguoti. Kai kurių signalai labai subtilūs, o išgąsdintas ar skausmą pajutęs gyvūnas gali sureaguoti greitai.

Apkabinimas žmogui – meilė, šuniui kartais – nemaloni situacija

Daug šeimų savo šunį laiko visaverčiu namiškiu. Norisi jį apkabinti, priglausti veidą, pabučiuoti ar užgulti šalia ant sofos. Tačiau net ir labai draugiškam šuniui toks artumas ne visada malonus, ypač jei jis negali lengvai pasitraukti.

Pavojus gali kilti ir tuomet, kai gyvūnas valgo arba graužia jam vertingą daiktą. Vienas šuo ramiai reaguos į žmogų prie dubenėlio, o kitas įsitemps bijodamas prarasti maistą. Jei pastebite, kad augintinis saugo kaulą, žaislą ar poilsio vietą, nebandykite jo tikrinti specialiai artindamiesi ar staiga atimdami daiktą.

Šeriant geriausia sudaryti ramią aplinką ir pasirūpinti, kad vaikai netrukdytų. Jei šuo jau urzgia dėl maisto ar daiktų, situaciją reikėtų aptarti su veterinarijos gydytoju ir kvalifikuotu, švelniais metodais dirbančiu šunų elgsenos specialistu.

Ramybės gyvūnui reikia ir miegant. Staiga pažadintas šuo gali išsigąsti, o jei dar ir ką nors skauda – sureaguoti gindamasis. Jo guolis turėtų būti vieta, kur niekas netraukia, nežadina ir nesiveja.

Ramus šuo staiga pasikeitė? Pirmiausia patikrinkite sveikatą

Jeigu šuo anksčiau leisdavosi liečiamas, o dabar susigūžia, urzgia ar bando kąsti, verta kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją. Tokį pokytį gali lemti skausmas ar kita sveikatos problema: pavyzdžiui, skaudantis dantis, ausis, sąnarys ar nugara. Šuo gali nežinoti, kaip kitaip apsisaugoti nuo prisilietimo, kuris jam kelia skausmą.

Vyresniam gyvūnui sunkumų taip pat gali sukelti prastėjanti klausa, regėjimas ar kiti sveikatos pokyčiai. Vis dėlto iš elgesio vieno nustatyti priežasties neįmanoma – šunį turėtų apžiūrėti veterinaras.

Jei šuo urzgia, nebauskite jo ir nebandykite jėga parodyti, kas namuose vadovauja. Rėkimas, smūgiai ar vertimas ant nugaros gali dar labiau padidinti baimę ir įkandimo riziką. Geriau nutraukti veiksmą, ramiai atsitraukti ir palikti gyvūnui erdvės. Vėliau su specialistu aiškinkitės, kokia situacija sukėlė reakciją ir kaip ją saugiai keisti.

Vaikai ir šunys: vien meilės saugumui neužtenka

Mažam vaikui šuo gali būti geriausias draugas, tačiau jis dar nebūtinai supranta, kada augintinis nori ramybės. Vaikas gali prisiglausti prie snukio, apkabinti, paimti žaislą ar užkliudyti miegantį gyvūną. Net jeigu visa tai daroma iš meilės, šuniui gali būti nejauku arba skaudu.

Todėl mažo vaiko negalima palikti vieno su šunimi, net jei gyvūnas šeimoje gyvena seniai ir anksčiau niekada nebuvo įkandęs. Suaugusysis turėtų aktyviai stebėti jų bendravimą, o negalėdamas to daryti – atskirti juos, pavyzdžiui, patikima užtvara ar skirtinguose kambariuose.

Vaiką nuo mažens mokykite neliesti šuns, kai jis miega, valgo ar graužia kaulą, netraukti jo už ausų ir nekišti veido prie snukio. Jeigu šuo nusisuka, nueina ar sustingsta, bendravimą reikia nutraukti. Vaiko priežiūra yra suaugusiųjų atsakomybė – nereikėtų tikėtis, kad mažylis pats visada atpažins gyvūno siunčiamus ženklus.

Jei vis dėlto šuo įkando ir pažeidė odą, žaizdą nuplaukite tekančiu vandeniu su muilu, uždenkite švariu tvarsčiu ir kreipkitės į medikus. Jie įvertins infekcijos, stabligės bei pasiutligės profilaktikos poreikį. Jei žaizda gili, kraujavimas nesustoja ar reikia skubios pagalbos, skambinkite 112.