Prieš 200 metų europiečiai miegodavo du kartus per naktį. Pabusdavo, nemiegodavo 1 valandą ir vėl užmigdavo

Atsigulti, kelias valandas pamiegoti, vidurnaktį pabusti ir tik po geros valandos vėl grįžti į lovą – kadaise daliai europiečių tai buvo įprasta nakties eiga. Tarp pirmojo ir antrojo miego žmonės kalbėdavosi, melsdavosi, prižiūrėdavo ugnį ar tiesiog ramiai gulėdavo. Šį ritmą palaipsniui pakeitė ilgesni apšviesti vakarai, miestų gyvenimas ir darbas pagal griežtą laikrodį.

Šiandien gerą nakties poilsį dažniausiai įsivaizduojame kaip vientisą atkarpą: vakare užmiegame, ryte suskamba žadintuvas. Pabudimas trečią valandą atrodo kaip nepageidaujamas sutrikimas, ypač kai žinome, kad po kelių valandų reikės keltis. Tačiau toks lūkestis susiformavo per ilgą laiką. Ankstesnių amžių Europos šaltiniuose naktis neretai aprašoma kaip turinti dvi miego dalis ir tarp jų įsiterpiantį budrumo laiką.

Šis įprotis vadinamas segmentuotu, arba dviejų dalių, miegu. Jo pėdsakų randama gerokai anksčiau nei prieš du šimtmečius, o XIX amžiuje toks nakties ritmas palaipsniui traukėsi iš kasdienybės.

Ką reiškė pirmasis ir antrasis miegas?

Žmonės eidavo ilsėtis vakare, praėjus kuriam laikui po sutemų. Pamiegoję kelias valandas jie pabusdavo ir kurį laiką nemiegodavo. Vėliau prasidėdavo antrasis miegas, trukdavęs iki ryto. Pertrauka galėjo užtrukti maždaug valandą ar ilgiau – jos trukmė priklausė nuo aplinkybių, metų laiko ir paties žmogaus.

Tai nebuvo du trumpi nusnūdimai. Abi miego dalys kartu sudarydavo nakties poilsį. Skyrėsi jo išdėstymas: šiandien tikimės visas poilsiui skirtas valandas sutalpinti į vieną nepertraukiamą atkarpą, o anuomet daliai žmonių tarp jų likdavo vietos ramiam budėjimui.

Toks ritmas buvo labiau pastebimas ilgomis, tamsiomis naktimis. Kasdienybėje, kurioje vakaro veiklą ribojo dienos šviesa ir brangus apšvietimas, lovoje galėdavo būti praleidžiama ilgesnė nakties dalis.

Iš kur istorikai žino, kaip žmonės miegojo?

Vienas geriausiai žinomų šio reiškinio tyrinėtojų – amerikiečių istorikas Rogeris Ekirchas. Nagrinėdamas ankstesnių amžių Europos gyvenimą, jis atkreipė dėmesį į pasikartojančias nuorodas į „pirmąjį miegą“ ir „antrąjį miegą“. Tokie pasakymai aptinkami dienoraščiuose, laiškuose, literatūroje, medicinos tekstuose ir teismų dokumentuose.

Svarbu tai, kaip šios sąvokos vartotos. Šaltinių autoriai dažnai jų plačiau neaiškindavo, tarsi skaitytojui jau būtų savaime suprantama, apie kurią nakties dalį kalbama. Pabudimas po pirmojo miego galėjo padėti nusakyti įvykio laiką panašiai, kaip mes sakome „po vakarienės“ ar „prieš pusryčius“.

Vis dėlto skirtingų žmonių naktys nebuvo vienodos. Miego ritmą veikė sezonas, užsiėmimas, šeimos aplinkybės ir gyvenamoji vieta. Segmentuotas miegas apibūdina istoriškai paplitusį modelį, o ne visiems europiečiams galiojusią tikslią dienotvarkę.

Ką žmonės veikdavo pabudę vidurnaktį?

Ši valanda nebūtinai būdavo užpildyta darbais. Žmonės gulėdavo, kalbėdavosi su sutuoktiniu, melsdavosi ar apmąstydavo sapnus. Turintys šviesos šaltinį galėdavo paskaityti. Tarp pirmojo ir antrojo miego likdavo laiko ir porų intymumui.

Pabudimas suteikdavo progą atlikti nedidelius buities darbus: patikrinti ugnį, pasirūpinti namiškiais ar gyvuliais. Naktį reikėdavo palaikyti šilumą, išgirsti pabudusį vaiką, įsitikinti, kad namuose viskas gerai. Todėl budrumo tarpas galėjo natūraliai susilieti su kasdieniais poreikiais.

Skyrėsi ir pats santykis su pabudimu. Žinant, kad vėliau dar laukia antroji miego dalis, valanda tamsoje turėjo kitokią vietą nakties tvarkoje nei šiandien, kai pabudę dažnai pirmiausia skaičiuojame, kiek laiko liko iki žadintuvo.

Pirmiausia pasikeitė vakarai

Segmentuoto miego nykimas prasidėjo gerokai prieš elektrai pasiekiant namus. Gerėjantis gatvių ir patalpų apšvietimas leido ilgiau užsiimti veikla po saulėlydžio. Miestuose vakaras vis mažiau priklausė nuo natūralios šviesos: žmonės galėjo ilgiau dirbti, lankytis susitikimuose, skaityti ar pramogauti.

Anksčiau tam reikėjo žvakių, aliejinių lempų, vėliau paplito dujinis apšvietimas. Šviesa turėjo kainą, todėl galimybės vakaroti skyrėsi, tačiau bendra kryptis buvo aiški – aktyvi dienos dalis ilgėjo. Lovą žmonės pasiekdavo vis vėliau.

Kai miegui skirtas nakties tarpas sutrumpėjo, ilga pertrauka jo viduryje tapo sunkiau suderinama su įprastu gyvenimu. Pirmasis ir antrasis miegas palaipsniui artėjo vienas prie kito.

Darbo laikrodis paliko mažiau vietos ilgai nakčiai

Pramonės plėtra dar labiau pakeitė dienotvarkę. Darbas fabrikuose ir kituose pagal nustatytas valandas veikiančiuose darbovietėse reikalavo atvykti konkrečiu laiku. Vis daugiau žmonių turėjo derinti poilsį prie bendro grafiko, nepriklausomai nuo saulėtekio ar to, kaip praėjo naktis.

Vėlesnis atsigulimas kartu su nustatyta kėlimosi valanda sumažino laiką, kurį buvo galima skirti lovai. Nakties viduryje prabudęs žmogus ne visada galėjo ilgiau pamiegoti ryte. Taip stiprėjo poreikis poilsį sutelkti į vieną vientisą atkarpą.

Keitėsi ir supratimas, kaip turėtų atrodyti tvarkinga diena. Ilgainiui vientisas nakties miegas vis labiau įsitvirtino kaip įprastas modelis, prie kurio derintas darbas, mokymasis ir šeimos gyvenimas.

Elektra užbaigė pokytį, kuris jau buvo prasidėjęs

Elektrinis apšvietimas suteikė dar daugiau galimybių aktyviai gyventi sutemus. Namų vakarai tapo šviesesni, o veiklą buvo paprasčiau tęsti ilgiau. Vėliau atsiradusios vakarinės pramogos dar labiau įtvirtino įprotį užmigti vėliau.

Todėl šio pokyčio negalima priskirti vien lemputei ar vien fabrikams. Miego ritmą palaipsniui keitė visa dienotvarkė: kada baigiamas darbas, kada vakarieniaujama, kiek laiko leidžiama šviesoje ir kurią valandą būtina atsikelti. Skirtingose vietose šis procesas vyko nevienodu greičiu.

Prieš du šimtmečius dalis europiečių dar gyveno pagal senesnį nakties ritmą, o kitų kasdienybėje jau stiprėjo mums pažįstamas modelis. Dviejų dalių miegas nyko kartu su ilgu tamsiu vakaru, kuriame natūraliai atsirasdavo vietos abiem poilsio atkarpoms.

Kodėl ši istorija taip nustebina šiandien?

Mums įprastas grafikas atrodo savaime suprantamas, nes prie jo pritaikyta beveik visa diena. Žadintuvas, darbo pradžia, vaikų pamokos ir vakariniai planai palieka gana aiškią vietą nakties poilsiui. Dėl to sunku įsivaizduoti, kad budri valanda viduryje nakties galėjo būti laukiama ir įprasta.

Istoriniai pasakojimai leidžia pamatyti kitokią kasdienybę: po pirmojo miego namuose dar tyliai pasikalbama, pasirūpinama ugnimi ir vėl užmiegama iki aušros. Tokiam ritmui reikėjo pakankamai ilgos nakties. Ilgėjant vakarams šviesoje ir rytui vis dažniau prasidedant pagal laikrodį, tos vietos liko mažiau.