„Facebooke“ susipažinau su vyru. Susitikome po kelių dienų, o dabar kartu esame jau daugiau kaip 10 metų

Jeigu kas nors būtų pasakęs, kad su būsimu gyvenimo draugu susipažinsiu sėdėdama virtuvėje su senais treningais ir laukdama, kol išskalbs skalbyklė, būčiau nusijuokusi. Tą vakarą neieškojau nei pažinties, nei didelės meilės. Tiesiog parašiau komentarą po bendro pažįstamo nuotrauka. Po kelių minučių į jį atsakė vyras, kurio vardą jau buvau kažkur mačiusi.

Nuotraukoje buvo mūsų miesto gatvė po lietaus, o komentaruose visi piktinosi duobėmis. Aš parašiau, kad vieną jų jau pažįstu geriau negu kai kuriuos kaimynus. Jis atsakė, kad jo automobilis su ta duobe irgi turi ilgalaikius santykius. Nieko ypatingo, bet prajuokino. Apsikeitėme dar keliais komentarais, paskui gavau asmeninę žinutę: paklausė, ar tikrai gyvenu tame rajone. Paaiškėjo, kad gyvename visai netoli ir tikriausiai ne kartą esame prasilenkę parduotuvėje. Tą vakarą susirašinėjome, kol skalbiniai būgne spėjo atšalti.

Susitikti pasiūlė greičiau, negu spėjau susikurti jo paveikslą

Kitą dieną parašė vėl. Pokalbis buvo paprastas: kuo dirbame, kur augome, kaip praėjo diena. Tuo metu viena auginau šešiametę dukrą, todėl mano vakarai dažniausiai atrodė vienodai – vakarienė, maudynės, pasaka, indai ir pasiruošimas kitai dienai. Apie vaiką pasakiau iš karto. Nenorėjau vėliau aiškintis, kodėl negaliu spontaniškai visko mesti ir kažkur važiuoti. Jis atsakė, kad supranta, ir toliau klausė apie mano darbą. Pamenu, man patiko, jog nepradėjo nei perdėtai žavėtis mano stiprybe, nei klausinėti, kur vaiko tėvas.

Po kelių dienų pasiūlė susitikti kavos. Aš dar parašiau, kad gal pirmiausia reikėtų ilgiau pabendrauti. Jis atsakė: „Galime. Bet juk per kavą irgi galima pasikalbėti.“ Atrodė logiška. Sutarėme šeštadienį, dieną, nedidelėje kavinėje miesto centre. Dukra turėjo praleisti popietę pas mano mamą, todėl nereikėjo nieko ypatingai derinti. Mamai pasakiau, kad susitinku su pažįstamu. Ji iš karto paklausė, kokiu pažįstamu, jeigu apie jį niekada negirdėjo. Kai prisipažinau, kad susirašėme internete, paprašė bent jau parašyti, kai grįšiu.

Po pirmo pasimatymo neturėjau ką įspūdingo papasakoti

Prieš išeidama kelis kartus persirengiau ir galiausiai apsivilkau beveik tuo pačiu, ką buvau pasirinkusi iš pradžių. Jis atėjo keliomis minutėmis anksčiau ir laukė prie įėjimo. Iš nuotraukų atpažinau iš karto, tik gyvai pasirodė tylesnis. Pirmas dešimt minučių abu akivaizdžiai stengėmės palaikyti pokalbį. Jis paklausė, ar lengvai radau vietą automobiliui, aš – ar seniai laukia. Dabar juokinga prisiminti, kiek reikšmės tada teikiau kiekvienai trumpai tylai. Atrodė, jeigu pokalbis nors akimirkai sustos, vadinasi, susitikimas nepavyko.

Tačiau po kurio laiko atsipalaidavome. Pasakojau, kaip dukra darželyje pareiškė, kad mama dirba kompiuteryje ir vis prašo jos patylėti. Jis juokėsi ir papasakojo, ką apie jo darbą mano sesers vaikai. Kalbėjomės beveik dvi valandas. Atsisveikindamas pasakė, kad buvo smagu, ir paklausė, ar norėčiau susitikti dar kartą. Sutikau. Jokios ypatingos scenos, jokio ilgo žiūrėjimo į akis prie automobilio. Grįžusi pas mamą radau dukrą valgančią blynus. Mama paklausė: „Na?“ Atsakiau: „Normalus žmogus. Buvo apie ką pasikalbėti.“ Ji net nusivylė, kad daugiau detalių nebus.

Draugė kitą dieną klausinėjo atkakliau. Ar patiko? Ar pajutau trauką? Ar galvoju apie jį? Man buvo sunku atsakyti taip, kad ji liktų patenkinta. Patiko, norėjau dar susitikti, bet nebuvau praradusi nei miego, nei apetito. Po ankstesnių santykių jau žinojau, kaip gali atrodyti labai stipri pradžia, todėl šįkart net truputį nerimavau: gal turėčiau jausti kažką daugiau? Vis tiek atrašiau jam, kai vakare paklausė, kaip praėjo sekmadienis. O po savaitės susitikome vėl.

Jis pamažu atsirado mano įprastame gyvenime

Pirmus mėnesius susitikdavome tuomet, kai galėdavau. Kartais tik trumpam, kartais tekdavo atšaukti planus, nes dukra susirgdavo arba darbe kažkas užsitęsdavo. Ne kiekvieną kartą jis likdavo patenkintas, ir man atrodo svarbu to nepagražinti. Vieną penktadienį tikrai susiginčijome, nes aš jau antrą kartą keičiau susitikimo laiką, o jis buvo pagal mane susiplanavęs vakarą. Pasakė, kad supranta mano aplinkybes, bet norėtų apie pokyčius sužinoti anksčiau. Iš pradžių įsižeidžiau. Paskui supratau, kad apie jo laiką galvojau mažiau negu apie savąjį. Tai buvo vienas pirmųjų mūsų normalių, nelabai malonių pokalbių.

Su dukra jį supažindinau neskubėdama. Susitikome parke, pasivaikščiojome, nusipirkome ledų. Ji didžiąją laiko dalį kalbino mane, o jis pernelyg nesistengė jos užimti ar iš karto tapti svarbiu žmogumi. Vėliau pradėjome kartu važiuoti apsipirkti, gaminti vakarienę, kartais leisdavome savaitgalius. Mano namuose atsirado jo puodelis, paskui dantų šepetėlis, vienas megztinis. Kai po kurio laiko pradėjome gyventi kartu, paaiškėjo, kad jis palieka praviras spinteles, o mane tai erzina gerokai labiau, negu galėjau numatyti per pirmą pasimatymą.

Per daugiau kaip dešimt metų buvo ir gerų, ir sunkių laikotarpių. Keitėsi darbai, trūko pinigų, sirgo artimieji. Esame pykęsi dėl atostogų, dėl buities ir dėl dalykų, kurių šiandien nė vienas nebeprisimename. Jis kartais neišgirsta, ką sakau, aš kartais tikiuosi, kad turėtų suprasti be paaiškinimo. Dukra užaugo ir dabar gali mums abiem priminti, kad kalbame per garsiai. Vis dar randame laiko kažkur išeiti dviese, nors kartais tas išėjimas baigiasi maisto parduotuvėje, nes grįždami prisimename, jog namuose nėra pusryčių.

Neseniai dar kartą perskaitėme pirmą susirašinėjimą

Vieną vakarą dukra paklausė, kaip mes apskritai susipažinome. Žinojo, kad internetu, bet norėjo išgirsti visą istoriją. Pradėjome pasakoti apie nuotrauką ir duobes, o jis nusprendė surasti pirmas žinutes. Teko ilgokai slinkti, užtat paskui skaitėme ir juokėmės: kiek mandagumo, kiek pilnų sakinių, net kableliai beveik visur savo vietose. Tarp tų žinučių radome ir mano atsakymą po pirmo susitikimo. Buvau parašiusi: „Ačiū už kavą. Seniai taip ramiai su žmogumi pasikalbėjau.“

Dukra paklausė, ar jau tada supratau, kad būsime kartu. Pasakiau, kad tikrai ne. Tą dieną žinojau tik tiek, jog norėčiau dar vienos kavos. Jis pažiūrėjo į mane ir prisipažino manęs, kad man nelabai patiko – esą atsisveikinau taip mandagiai, lyg baigčiau darbo susitikimą. Pasirodo, pakviesti antrą kartą jam buvo sunkiau negu pirmą. Klausiau jo ir galvojau, kad šitos detalės per visus mūsų metus dar nebuvau girdėjusi.

Dabar kartais prisimenu tą vakarą prie skalbyklės. Galėjau nepamatyti komentaro, neatrašyti arba dar savaitę atidėlioti susitikimą, nes nebuvo tinkamos nuotaikos. Tačiau atrašiau ir nuėjau. O šiandien, kai užtrunku virtuvėje, iš kambario išgirstu jo balsą: „Tavo skalbiniai jau seniai išsiskalbė.“ Tą pirmą vakarą jų išimti jis man, žinoma, dar nepriminė.