Automobilį parsivežiau iš Vokietijos ir džiaugiausi sutaupęs 2 000 eurų. Pirmas apsilankymas servise Lietuvoje kainavo dar tūkstantį

Kai meistras telefonu pasakė „apie tūkstantį“, pirmiausia paklausiau, ar jis tikrai kalba apie mano automobilį. Buvau palikęs jį pakeisti alyvos, filtrų ir pasižiūrėti, iš kur važiuojant girdisi lengvas švilpimas. Dar prieš pusvalandį kolegai darbe pasakojau, kaip gerai nusipirkau Vokietijoje.

Automobilio ieškojau beveik du mėnesius. Reikėjo paprasto dyzelinio universalo šeimai: kad tilptų daiktai, būtų patogu važiuoti toliau ir nereikėtų kas savaitę kažko remontuoti. Lietuviškuose skelbimuose man patikę variantai kainavo apie vienuolika tūkstančių. Vienas buvo su abejotinomis nuotraukomis, kito pardavėjas į pusę klausimų atsakė „atvažiuosi, pamatysi“. Trečias dingo, kol susiruošiau paskambinti. Tada vis dažniau pradėjau žiūrėti Vokietijos skelbimus.

Radau automobilį už 8 900 eurų. Panašių metų, tokios pačios variklio galios ir beveik tokios pat komplektacijos, kaip vienas Lietuvoje parduodamas už 10 900. Tą kainų skirtumą įsidėmėjau iš karto. Skaičiavau jį ir žmonai, ir draugui, kuris sutiko važiuoti kartu. Vėliau paaiškėjo, kad skaičius „du tūkstančiai“ mano galvoje įsitaisė gerokai anksčiau, negu iš tikrųjų suskaičiavau visas išlaidas.

Pardavėjas neslėpė tiek, kiek aš pats nenorėjau klausti

Nuvažiavę automobilį apėjome kelis kartus. Draugas turėjo dažų storio matuoklį, pasižiūrėjo kėbulą. Variklis užsivedė, ant skydelio niekas įtartinai nešvietė. Pavažiavome aplinkinėmis gatvėmis, išbandžiau stabdžius, kelis kartus stipriau paspaudžiau greitį. Salonas buvo tvarkingas, vairas nenutrintas iki blizgesio, bagažinėje – guminis kilimėlis. Pardavėjas parodė techninės apžiūros dokumentus, dalį sąskaitų. Kalbėjo ramiai, neskubino. Man tai padarė gerą įspūdį.

Paklausiau apie paskirstymo diržo keitimą. Jis pavartė aplanką, bet sąskaitos nerado. Pasakė, kad reikėtų patikrinti, ankstesnio savininko dokumentai ne visi išlikę. Dabar tą pokalbį atsimenu labai aiškiai. Tuo metu numojau ranka: jei reikės, pasikeisiu Lietuvoje. Kiek ten kainuos. Alyvą irgi buvau nusprendęs keisti iš karto, nes taip darau nusipirkęs naudotą automobilį. Tačiau nė vienos iš šių sumų nepridėjau prie tų 8 900 eurų, kuriuos visiems taip noriai kartojau.

Nusipirkome. Grįžtant draugas vairavo dalį kelio, aš sėdėjau keleivio vietoje ir žiūrinėjau savo naujo pirkinio mygtukus. Žmonai nusiunčiau nuotrauką iš degalinės. Ji paklausė, ar viskas gerai. Atsakiau, kad puikiai, važiuoja kaip priklauso. Dar pridėjau, jog už tokį Lietuvoje būčiau sumokėjęs dviem tūkstančiais daugiau.

Į servisą vežiau gerai nusiteikęs

Po kelių dienų palikau automobilį pažįstamame servise. Paprašiau atlikti pradinį aptarnavimą ir ramiai apžiūrėti. Grįžtant iš Vokietijos buvau girdėjęs nestiprų garsą, bet jis neatrodė toks, dėl kurio reikėtų stoti šalikelėje. Meistrui apie tai pasakiau paskiausiai, jau atiduodamas raktą. Tikėjausi, kad užteks poros šimtų eurų ir galėsiu pamiršti servisą ilgesniam laikui.

Kai paskambino, iš pradžių kalbėjo visai neblogai. Didelių nuotėkių nemato, automobilio apačia neatrodo tragiškai, važiuoklė dar gyva. Aš jau buvau pasiruošęs klausti, kada pasiimti. Tada jis perėjo prie darbų: paskirstymo diržo komplektas su vandens siurbliu, alyva ir filtrai, galiniai stabdžių diskai bei kaladėlės.

— O tai kas jam atsitiko? — paklausiau.

— Nieko šiandien neatsitiko. Tiesiog šituos darbus reikia padaryti.

Man tas atsakymas nepatiko, nors neturėjau prie ko prikibti.

Paskirstymo diržo keitimą siūlė atlikti todėl, kad neturėjau patikimo patvirtinimo, kada jis keistas. Galinius stabdžius parodė nuotraukose, o vėliau – ir atvažiavus. Alyvą su filtrais pats buvau užsakęs. Nebuvo jokios paslaptingos detalės, kurią reikėtų skubiai atsisiųsti už neaiškią kainą. Buvo įprasti darbai, apie kuriuos pirkdamas galvojau labai paviršutiniškai.

Tūkstantis susidėjo be jokio didelio gedimo

Paprašiau atsiųsti darbų pasiūlymą. Diržo komplektas, vandens siurblys ir darbas – apie 550 eurų. Alyva, filtrai ir jų pakeitimas – apie 190. Galiniai stabdžių diskai, kaladėlės ir darbas – dar apie 300. Iš viso 1 040 eurų.

Kelias minutes žiūrėjau į telefoną. Paskui perskaičiau dar kartą, tarsi antrą sykį suma galėtų sumažėti. Meistras pasiūlė, jei noriu, atvažiuoti ir viską pasižiūrėti. Nuvažiavau. Jis parodė, paaiškino, aš dar paklausiau, ar būtina viską daryti iš karto. Dėl vienų dalykų galėjome tartis, tačiau važinėti ir kas rytą prisiminti nežinomos istorijos diržą nebenorėjau.

Važiuodamas atgal į darbą paskambinau draugui, su kuriuo parsivežėme automobilį. Pasakiau sumą. Jis patylėjo ir priminė, kad apie diržą juk kalbėjome dar Vokietijoje. Buvau net supykęs ant jo už tokį atsakymą. Norėjosi, kad bent kas nors pasakytų: apgavo tave. Tačiau pardavėjas man nebuvo pažadėjęs ką tik pakeisto diržo. Jis kaip tik pasakė neturintis sąskaitos.

Žmona paklausė apie kelionės pinigus

Namuose pasakiau, kad sutaupymas sumažėjo perpus. Žmona išklausė ir paklausė:

— O kelionę jau įskaičiavai?

Nebuvau įskaičiavęs. Tiksliau, žinojau, kad ji kainavo, bet laikiau kažkur šalia automobilio kainos, lyg tuos pinigus būtume išleidę nepriklausomai nuo pirkimo. Susirinkau mokėjimus už nuvykimą, nakvynę, grįžimo degalus ir kitus parsivežimo reikalus. Susidarė dar apie 610 eurų.

Taigi automobilis už 8 900 eurų su kelione ir pirmu aptarnavimu jau kainavo 10 550 eurų. Nuo Lietuvoje matyto 10 900 eurų skelbimo liko 350 eurų skirtumas. Žinoma, nežinojau, kokių darbų būtų reikėję tam automobiliui. Gal tiek pat, gal daugiau, gal dalis jau būtų atlikta. Tačiau mano pasakojimas apie garantuotai sutaupytus du tūkstančius buvo pasibaigęs.

Žmona nepasakė „aš tau sakiau“, nors progą turėjo puikią. Tik paklausė, ar po šitų darbų galėsime ramiai juo važinėti. Atsakiau, kad bent jau žinosime, kas pakeista ir kada. Susidėjau sąskaitas į aplanką. Šįkart tvarkingai, kad kitam pirkėjui nereikėtų klausytis mano spėliojimų.

Automobilis liko geras, tik mano pasakojimas apie jį pasikeitė

Juo važinėjame ir toliau. Talpus, patogus, per ilgesnę kelionę nenuvargina. Kai parsivežu pirkinius, vis dar pasidžiaugiu didele bagažine. Neatsirado priežasties nekęsti automobilio vien todėl, kad per daug optimistiškai skaičiavau jo kainą. Labiausiai gaila buvo savo paties užtikrintumo. Dar nė nesumokėjęs servise jau buvau visiems išaiškinęs, kaip reikia pirkti.

Neseniai kolega paprašė atsiųsti tą Vokietijos skelbimų puslapį. Sakė, gal ir pats važiuos, nes čia kainos visai nesąmoningos. Nusiunčiau. Jis paklausė, kiek man galiausiai atsiėjo parsivežtas automobilis.

Pradėjau rašyti „aštuoni devyni“, sustojau ir ištryniau. Tada atsidariau savo užrašus.