Sesuo pažadėjo grąžinti skolą, bet per šeimos vakarienę išgirdau: „Nejaugi iš savų prašysi pinigų? Juk tu ne tokia…“

Ineta neketino apie skolą kalbėti prie šventinio stalo. Mama buvo iškepusi pyragą, sesuo Rūta atvažiavo su vaikais, visi pagaliau susirinko draugėn. Tačiau vakarienės pabaigoje Rūta pradėjo pasakoti apie vasaros kelionę į Ispaniją. Vaikai jau rinkosi, ką norės pamatyti, o ji džiaugėsi radusi gerus skrydžio bilietus.

Ineta šypsojosi, kol mama nepaklausė, ar ji taip pat kur nors vyks atostogauti.

– Šiemet turbūt ne, – atsakė Ineta. – Dar noriu susitvarkyti namo stogą.

Rūta pasakė, kad ilsėtis reikia dabar, o ne vis atidėlioti. Ineta pažvelgė į seserį ir neišlaikė:

– Man būtų lengviau ką nors planuoti, jei pradėtum grąžinti, ką paskolinau.

Prie stalo stojo tyla. Rūta nuleido akis į lėkštę. O mama, kuri apie skolą žinojo nuo pat pradžių, ištarė:

– Ineta, nejaugi iš savų prašysi pinigų? Juk tu ne tokia… Galėjai bent šiandien to nesakyti.

Pinigų reikėjo skubiai

Prieš pusantrų metų Rūta paskambino Inetai vėlai vakare. Jos automobilis sugedo taip rimtai, kad remontas kainavo beveik tiek, kiek ji buvo sutaupiusi. Be mašinos Rūta negalėjo patogiai nuvykti į darbą ir nuvežti vaikų į mokyklą. Ji kalbėjo greitai, vis kartodama, kad nenori nieko prašyti, bet šį kartą nebežino, ką daryti.

Ineta pervedė seseriai tris tūkstančius eurų. Tai nebuvo laisvi pinigai: ji juos buvo atsidėjusi namo remontui. Rūta pažadėjo dalimis grąžinti per metus.

Pirmus kelis mėnesius Ineta nieko neklausė. Žinojo, kad po brangaus remonto seseriai reikia atsitiesti. Vėliau Rūta pati parašė, kad šį mėnesį nepavyks nieko pervesti, bet kitą jau tikrai pradės.

Kitą mėnesį buvo vaiko gimtadienis. Dar kitą – nenumatytos sąskaitos. Ineta kiekvieną kartą atrašydavo „suprantu“. Seseriai paskambinus pasikalbėdavo apie darbą, vaikus, mamą, tačiau prieš atsisveikindama vis pagalvodavo apie skolą ir nutylėdavo.

Ji nenorėjo, kad sesuo imtų vengti jos skambučių.

Pinigų reikėjo skubiaiNuotrauka: Sukurta DI

„Tau tie pinigai taip pat reikalingi?“

Pavasarį stogo meistras pasakė, kad darbų atidėlioti nebevertėtų. Ineta surado kitų santaupų ir sumokėjo už būtiniausią remontą, bet visko iš karto sutvarkyti nebegalėjo. Tuomet paskambino Rūtai.

– Gal galėtum pradėti grąžinti bent po šimtą eurų per mėnesį? – paklausė.

Sesuo atsiduso. Pasakė, kad ir taip vos suduria galą su galu. Ineta priminė, jog pinigus paskolino daugiau kaip prieš metus.

– Aš žinau, kiek tau esu skolinga, – atsakė Rūta. – Tik maniau, kad suprasi, jog dabar negaliu.

Ineta suprato. Tačiau jai vis sunkiau sekėsi suprasti, kodėl apie savo pinigus ji turi klausti taip atsargiai, tarsi pati būtų ką nors negero padariusi.

Po pokalbio mama paskambino pasiteirauti, ar seserys nesusipyko. Rūta jai buvo prasitarusi, kad Ineta prašo grąžinti skolą.

– Tu turi namą, pastovų darbą, – kalbėjo mama. – O jai vienai su vaikais sunku.

– Man taip pat tie pinigai reikalingi, mama.

– Na, jei jau visai prispaudė…

Ineta tada nieko neatsakė. Jai pasirodė, kad norėdama atgauti savo santaupas pirmiausia turi įrodyti, jog yra pakankamai prislėgta.

Per vakarienę skaudėjo ne dėl kelionės

Išgirdusi apie Ispaniją, Ineta neskaičiavo, kiek kainuoja sesers bilietai. Gal Rūta rado pigią kelionę, gal jai padėjo vaikų tėvas. Ineta to nežinojo. Ją užgavo tai, kad sesuo prie stalo lengvai kalbėjo apie būsimus planus, nors dėl skolos jos taip ir nebuvo nieko susitarusios.

Po mamos pastabos Rūta paraudo.

– Reikėjo manęs paklausti atskirai, – pasakė ji.

– Klausiau, – priminė Ineta. – Kelis kartus.

– Tau reikėjo mane sugėdinti prieš visus?

Mama ėmė rinkti nuo stalo lėkštes. Vaikai jau buvo kitame kambaryje, tačiau abi seserys kalbėjo vis garsiau. Rūta sakė, kad pinigų nepamiršo ir grąžins, kai galės. Ineta atsakė, kad būtent to „kai galėsiu“ klausosi daugiau kaip metus.

– Tai gal reikėjo iš karto pasakyti, kad skaičiuosi kiekvieną mėnesį, – tarė Rūta.

– Aš ir pasakiau. Tu pažadėjai grąžinti per metus.

Mama paprašė liautis. Pasakė, kad pinigai neturėtų išskirti seserų. Ineta atsistojo nuo stalo. Ji taip pat nenorėjo prarasti sesers, bet šį kartą nebegalėjo dar kartą pasakyti, kad viskas gerai.

Kitą rytą Ineta parašė žinutę

Naktį ji prastai miegojo. Gėdijosi, kad prabilo apie skolą per mamos šventę. Kartu jautė pyktį: visiems buvo nemalonu apie ją išgirsti, bet jai vienai teko tyliai laukti, kol Rūtai bus patogu pinigus grąžinti.

Ryte Ineta parašė seseriai. Atsiprašė, kad vakar apie tai pradėjo kalbėti prie kitų. Tada paprašė iki savaitės pabaigos pasiūlyti sumą, kurią Rūta galėtų pervesti kas mėnesį. Kad ir nedidelę, svarbu – sutartą.

Rūta neatsakė visą dieną. Vakare atėjo trumpa žinutė: „Dėl vakar dar pykstu. Bet apie mokėjimus galim pasikalbėti.“

Ineta perskaitė ją kelis kartus. Ji nežinojo, ar šį kartą sesuo laikysis susitarimo. Nežinojo ir kaip jos sės prie vieno stalo kitą kartą. Tačiau pagaliau jos kalbėsis apie skolą abi – užuot viena vis laukusi, o kita vis žadėjusi.

Pinigų prašymas ir skolinimas šeimoje gali būti nepatogus. Dar nepatogiau, kai pažadas juos grąžinti pamažu tampa tema, apie kurią visiems patogiau tylėti.