Iš miesto išsikėlėme į kaimą dėl pigesnio gyvenimo. Būstas atpigo, bet dabar šeimai reikia dviejų automobilių

Pirmą žiemą kaime stovėjau prie vartelių, telefonas kišenėje jau buvo atšalęs, ir laukiau žmonos. Iki mūsų namų nuo pagrindinio kelio – vos keli kilometrai, bet tą vakarą jie atrodė labai ilgi. Man 38-eri, dirbu techninės priežiūros srityje mieste, žmona Rūta – administracinį darbą, auginame du vaikus: septynmetį ir keturmetę. Iš trijų kambarių buto persikėlėme į nedidelį namą kaime, nes atrodė, kad bus daugiau oro ir ramybės. Vaikams – kiemas, mums – mažiau kaimynų triukšmo ir, tikėjomės, mažesnės būsto išlaidos.

Skelbimuose viskas atrodė paprasta: namas kainuoja mažiau nei panašus butas mieste, šildymą reguliuosime patys, darže šį tą užsiauginsime. Supratome, kad reikės tvarkyti kiemą, žiemą nusikasti sniegą ir daugiau važinėti. Vis tiek galvojome, kad užteks mūsų seno universalo: aš daugiausia važiuoju į darbą, o Rūta dalį dienų gali dirbti nuotoliu. Neįvertinome ne kilometražo, o to, kiek skirtingų reikalų per dieną turi mūsų šeima.

Skelbime kelias atrodė trumpesnis nei rytais

Namą radome gyvenvietėje, nuo miesto ribos nutolusioje maždaug pusvalandį, jei eismas normalus. Apžiūrėti važiavome saulėtą sekmadienį, kelias buvo sausas, pakelėse geltonavo rapsai, o parduotuvė, kaip mums sakė, buvo „čia pat“. Už namo stovėjo nedidelis sandėliukas, augo sena obelis, buvo terasa. Iš karto pradėjome svarstyti, kur statysime stalą vasarai. Butas mieste tuo metu mums buvo tiesiog per brangus, todėl sprendimą priėmėme gana greitai.

Pirmos savaitės tikrai patiko. Vaikai po vakarienės išbėgdavo į kiemą, nebereikėdavo sukti ratų aplink namą ieškant vietos automobiliui. Rūta sakė, kad po darbo pirmą kartą negirdi lifto ir pokalbių laiptinėje. Aš vakarais susitvarkydavau ką nors sandėliuke, kabinau lentynas. Buvo geras jausmas, nors darbų, aišku, netrūko.

Paskui prasidėjo įprasti rytai: vieną vaiką reikia nuvežti į mokyklą, mažąją – į darželį, man į darbą visai kitoje miesto pusėje. Vienas suserga, kitam prireikia sportinės aprangos, dar vaistinė, paštomatas, pirkiniai. Iki autobusų stotelės galima nueiti, bet su mažais vaikais, lietumi ir kuprinėmis tai visai kas kita nei sustojimas už kampo. Tas mūsų „čia pat“ pailgėdavo ypač tada, kai viską reikia suspėti iki aštuntos ryto.

Vienas automobilis netilpo į mūsų rytą

Iš pradžių bandėme dalintis universalu. Keldavausi anksčiau, nuveždavau Rūtą su vaikais iki miesto, tada sukdavau į darbą. Vakare visi turėdavo taikytis prie mano darbo pabaigos, nors Rūtai kartais reikėdavo į susitikimą, vaikams – į būrelį. Jei užtrukdavau, jie laukdavo prie mokyklos ar darželio. Dažniausiai pavargę, kartais ir supykę.

Vieną rytą sūnus pamiršo fizinio ugdymo batus, mažoji nenorėjo sėstis į kėdutę, o kieme po nakties buvo pažliugusio sniego. Rūta užtrenkė dureles stipriau, nei reikėjo, ir pasakė: – Mes čia kasdien organizuojam mažą ekspediciją. Norėjau atkirsti, kad ir taip stengiuosi, bet nutylėjau. Ji buvo teisi. Vakare ant šaldytuvo radau sąskaitą už šildymą, po ja – lapelį su vaikų būreliais ir gydytojo vizito laiku.

Didžiausia bėda buvo ne vien tai, kad daug važiuojame. Bėda prasidėdavo, kai vienas iš mūsų negalėdavo niekur pajudėti nepasitaręs su kitu. Jei automobilį pasiimdavau aš, Rūta negalėdavo greitai nuvežti vaiko pas gydytoją, užsukti maisto ar aplankyti savo mamą. Jei automobilis likdavo jai, aš prašydavau kolegos pavežti arba derindavausi prie autobuso. Vakare jis į mūsų pusę važiuodavo rečiau, nei buvome įsivaizdavę prieš persikeldami.

Žiemišką rytą šeima skuba iš namų, tarp batų ir kuprinių ieškodama daiktų.Nuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Pigesnis namas pareikalavo naujų išlaidų

Antrą automobilį pirkome ne iš noro turėti du. Ieškojome paprasto, nenaujo, kad būtų saugu nuvažiuoti į miestą ir parsivežti vaikus. Net pasirinkus kuklų variantą atsirado draudimas, padangos, remontai, kuras. Paskui susideda ir smulkmenos: valytuvai, lemputės, langų skystis, plovykla po pavasarinio purvo. Pigesnis būstas nereiškė pigesnės kasdienybės.

Prie dviejų automobilių prisidėjo ir laikas. Ryte abu valome stiklus, žiemą vienas kasa įvažiavimą, kitas rengia vaikus. Vakare bent vieną automobilį dažnai tenka perstatyti, nes kieme kitaip neišsuksi. Kartą palikau savąjį prie vartų ir Rūta negalėjo išvažiuoti. Per telefoną gavau trumpą žinutę: – Kitą kartą pagalvok ne tik apie save.

Aišku, mieste irgi išleisdavome nemažai. Mokėdavome už stovėjimą, užsisakydavome maisto, dažniau užsukdavome į kavines vien todėl, kad jos būdavo pakeliui. Kaime tokių pagundų mažiau, dalį maisto užsiauginame, vasarą vaikai būna kieme, o ne prekybos centro žaidimų kambaryje. Vis dėlto mėnesio pabaigoje skaičiai neatrodė taip gerai, kaip buvome prisigalvoję persikraustymo pradžioje.

Pyktis kilo ne dėl kuro, o dėl nuovargio

Kurį laiką ginčydavomės dėl visko, kas susiję su važinėjimu. Aš priekaištaudavau, kad Rūta galėtų geriau planuoti reikalus, ji sakydavo, kad man lengva kalbėti, kai dauguma buitinių sustojimų lieka jai. Nemaloniausia buvo tai, kad abu buvome teisūs savaip ir abu pavargę. Aš matydavau ankstyvą išvažiavimą bei vakarinį kamštį, ji – tris ar keturias vietas, kurias reikia pasiekti su vaikais.

Vieną šeštadienį tvarkėme kiemą. Vaikai purvinais batais lakstė tarp terasos ir prieškambario, aš taisiau pakrypusias vartelių kilpas, Rūta rūšiavo iš automobilio prikrautus pirkinius. Ji ramiai pasakė, kad nenori nuolat jaustis lyg prašytų leidimo pasiimti automobilį. Aš atsakiau, kad nenoriu būti vienintelis atsakingas už tai, ar visi apskritai suspės į savo darbus.

Tą vakarą jokio stebuklingo sprendimo nepriėmėme, bet bent nustojome aiškintis, kuris čia kaltas. Sutarėme savaitės važiavimus aptarti iš anksto, o ne rašyti piktas žinutes likus dešimčiai minučių iki išėjimo. Kartais vienas iš mūsų vis tiek pamiršta pasakyti apie susitikimą ar vaikų renginį. Bet dabar dažniau tiesiai pasakome, kad reikia pagalbos, užuot laukę, kol kitas pats susipras.

Kaimas mums davė erdvės, bet neatėmė rūpesčių

Nesigailiu, kad išsikėlėme. Rytais pro langą matau ne kito namo balkoną, o mūsų kiemą, vaikai turi kur važinėti paspirtukais, o vasarą vakarieniaujame lauke, net jei ant stalo sukasi musės. Bet dabar žinau, kad renkantis gyvenimą už miesto neužtenka skaičiuoti paskolos įmokos ar namo kvadratūros. Reikia pagalvoti, kas ką veš, kas liks namuose susirgus vaikui ir ką darysite, jei vienas automobilis atsidurs servise.

• Prieš persikeliant verta kelis kartus nuvažiuoti būsimu maršrutu paprastą darbo dienos rytą ir vakarą.
• Reikia atvirai aptarti, kam šeimoje automobilis būtinas, o kam jis tik patogumas.
• Pravartu palikti vietos biudžete ne tik kurui, bet ir netikėtiems transporto rūpesčiams.
• Naudinga iš anksto susitarti dėl vaikų vežiojimo, pirkinių ir tų dienų, kai planai sugriūva.

Du automobiliai mums tapo ne prabanga, o būdu mažiau pyktis dėl kiekvieno išėjimo iš namų. Vis dar pagalvojame, kad gal kada nors pavyks susiorganizuoti taip, kad vieno vėl užtektų, bet kol kas sau to nežadame. Ant šaldytuvo tebekaba savaitės planas, tik šalia jo dar pasižymime, kuriuo automobiliu kas važiuoja. O kaip pasielgtumėte jūs – rinktumėtės pigesnį būstą toliau nuo miesto, jei žinotumėte, kad šeimai greičiausiai reikės dviejų automobilių?