Po 20 metų grįžau į Lietuvą ir pasigailėjau: gražias gatves pamačiau iškart, o gyvenimo kainą – tik pradėjęs čia gyventi

Kai po dvidešimties metų užsienyje grįžau į Lietuvą, artimiesiems sakiau, kad nebenoriu būti svečias savo šalyje. Buvau pavargęs nuo svetimos kalbos, kelionių su lagaminais ir skambučių mamai, per kuriuos neįmanoma suprasti, ar jai tikrai viskas gerai. Dabar vėl žiūriu darbo skelbimus užsienyje. Tik šįkart išvažiuoti būtų sunkiau: ten jau uždarėme savo gyvenimą, o čia taip ir nesugebėjome jo susikurti tokio, kokį įsivaizdavome.

Iš Lietuvos išvažiavau būdamas dvidešimt septynerių. Pradžioje planavau užsidirbti pradiniam būsto įnašui ir grįžti po dvejų metų. Paskui atsirado geresnis darbas, susipažinau su būsima žmona, gimė sūnus, ir tie dveji metai kažkaip virto dvidešimčia. Gyvenome Anglijoje, dirbau gamybos įmonėje, vėliau prižiūrėjau pamainą. Nebuvome turtingi, tačiau ilgainiui išmokome gyventi taip, kad nereikėtų kiekvienos didesnės sąskaitos pasitikti su baime. Turėjome savo rutiną, pažįstamų žmonių ir darbus, kuriuose žinojome, ko iš mūsų tikimasi.

Lietuvoje lankydavomės per atostogas. Kaskart pastebėdavau pokyčius: sutvarkytus centrus, naujas kavines, renovuotus namus, pilnas automobilių aikšteles. Klausydavausi, kaip pažįstami kalba apie keliones ir būsto pirkimą, ir galvodavau, kad gal jau užtenka mums atidėlioti. Mama seno, sūnus ruošėsi savarankiškam gyvenimui, o mes su žmona vis dažniau svarstėme, kam dar laukiame. Norėjau grįžti, kol dar turiu jėgų pradėti iš naujo. Buvau įsitikinęs, kad po tiek metų darbo ir taupymo Lietuvoje mums tikrai užteks.

Per atostogas pinigų neskaičiavau taip, kaip skaičiuoju dabar

Pirmas savaites po grįžimo gyvenome beveik kaip per ilgesnes atostogas. Važiavome pas gimines, pietavome mieste, pirkome trūkstamus daiktus butui. Man patiko paprasti dalykai: parduotuvėje nereikėjo mintyse versti sakinio, kaimynė paklausė, kieno aš sūnus, o mamą galėjau aplankyti neplanavęs skrydžio prieš du mėnesius. Ji ateidavo pas mus su maišeliu obuolių ir vis kartodavo, kad pagaliau sulaukė. Tokiais vakarais atrodydavo, jog vien dėl jos buvo verta grįžti.

Darbo ieškoti pradėjau beveik iš karto. Turėjau patirties, mokėjau organizuoti žmones, nebijojau nei atsakomybės, nei fizinio darbo. Vis dėlto dalis pasiūlymų nuvylė dar telefonu. Vienur norėjo, kad prižiūrėčiau pamainą, spręsčiau gedimus, apmokyčiau naujokus ir prireikus pats stočiau prie linijos, tačiau atlyginimas vis tiek nesiekė mano lūkesčių. Kitur skelbime rodoma suma pasirodė esanti viršutinė riba su priedais, kuriems dar reikėjo įvykdyti sąlygas. Galiausiai sutikau su darbu, iš kurio gaudavau maždaug 1 450 eurų į rankas. Žmona pradėjo nuo maždaug 1 050 eurų.

Du su puse tūkstančio šeimai iš pradžių skambėjo visai padoriai. Tik tuomet šalia atlyginimų atsirado tikros mūsų išlaidos. Nuomojamas butas kainavo 620 eurų, žiemą gerokai išaugdavo jo išlaikymas, reikėjo automobilio, maisto, vaistų ir visų smulkmenų, kurių niekas neįtraukia į pokalbį sakydamas, kad Lietuvoje jau galima gerai gyventi. Galima. Tačiau aš buvau susidaręs vaizdą pagal svetimas sėkmes ir savo atostogas, per kurias leisdavau užsienyje uždirbtus pinigus.

Degalinėje pirmą kartą rimtai suabejojau savo sprendimu

Darbovietė buvo už miesto, todėl automobilis tapo kasdieniu poreikiu. Važiuodavau į pamainą, po darbo užsukdavau pas mamą, savaitgaliais veždavome ją apsipirkti ar pas gydytojus. Vieną vakarą degalinėje pripyliau baką ir likau žiūrėti į sumą. Ji pati savaime man nebuvo nematyta – užsienyje taip pat mokėjome daug. Tačiau dabar ją mintyse lyginau su savo nauju atlyginimu. Kiek darbo valandų ką tik supyliau į automobilį? Kiek dar kartų šį mėnesį reikės sustoti prie kolonėlės?

Anksčiau grįžęs atostogų degalus laikydavau kelionės išlaida. Dabar jie buvo eilutė, kuri kiekvieną mėnesį mažino tai, ką galėjome atsidėti. Lygiai taip pat pradėjau matyti maisto kainas. Parduotuvėje imdavau prekę ir prisimindavau, kiek už panašią mokėdavome Anglijoje. Ne viskas ten buvo pigiau, tačiau dalis kainų čia atrodė sunkiai suderinamos su tuo, ką uždirbdavome. Žmona vieną kartą sustabdė mane prie lentynos: sakė nebegalinti klausyti mano perskaičiavimų, nes kasoje vis tiek reikės mokėti tiek, kiek parašyta.

Labiausiai erzino tas nuolatinis smulkus spaudimas. Draudimo pratęsimas, automobilio remontas, buto sąskaitos, pabrangusi paslauga. Kai pradėjau atidžiau žiūrėti į atlyginimo lapelį, įmokas ir mokesčius čekiuose, atrodė, kad visur kažkas pasiima savo dalį, o mano likutis privalo prisitaikyti. Girdėdamas apie naujus didinimus jau net nebenorėdavau ginčytis, kam jie skirti. Pirmiausia galvodavau, kurią savo išlaidą šįkart mažinsime. Nežinojimas, kiek kainuos kiti metai, manęs vargino beveik tiek pat, kiek dabartinės kainos.

Mama taupė net tada, kai sakė, kad jai nieko netrūksta

Prieš grįždamas maniau, kad dažniau lankydamas mamą galėsiu tiesiog padėti jai buityje. Pakeisti lemputę, nuvežti sunkius pirkinius, sutvarkyti tai, ko ji viena nebegali. Tačiau gyvenant šalia pasimatė daugiau. Ji gaudavo šiek tiek daugiau nei penkis šimtus eurų pensijos ir buvo taip įpratusi viską susidėlioti, kad net man ilgai nesakė, kur taupo. Parduotuvėje laukdavo akcijų, vaistinėje pirmiausia klausdavo kainos, o namuose šildymo sezonu vilkėdavo papildomą megztinį.

Kartą atėjau per pietus ir radau ją valgant bulves su kefyru. Būčiau nekreipęs dėmesio, jeigu nebūčiau matęs to paties ir dieną prieš tai. Paklausiau, ar nenori kažko kito. Ji atsakė, kad jai skanu, o paskui pradėjo siūlyti man atsidėti stiklainį uogienės. Labai gerai pažįstu savo mamą: kai nenori kalbėti apie save, pradeda rūpintis kitu. Tą vakarą parvažiavęs žmonai pasakiau, kad reikės mamai reguliariai padėti pinigais. Ji sutiko, tik paprašė suskaičiuoti, kiek galime skirti, kad po kelių mėnesių nereikėtų atsiimti pažado.

Man buvo skaudu matyti, kiek daug kasdienės drausmės reikalauja jos pensija. Ji visą gyvenimą dirbo, augino mus, mokėjo sąskaitas, o dabar kiekvienas neplanuotas pirkinys jai reiškė pakeistą mėnesio biudžetą. Kai kas nors televizijoje kalbėdavo apie vidurkius ir augimą, mama klausydavosi tyliai. Vieną vakarą paklausiau, ką apie tai mano. Ji atsakė: „Kai man lieka daugiau, tada ir jaučiu, kad geriau.“ Tokiam atsakymui nereikėjo jokio grafiko.

Viename mieste pamačiau du visiškai skirtingus gyvenimus

Grįžęs iš pradžių džiaugiausi pilnomis kavinėmis. Atrodė, kad tai aiškus ženklas, jog žmonės gyvena geriau. Vėliau pradėjau matyti ir tuos, kurių prie tų staliukų nėra. Kolegę, kuri atsisakydavo bendrų pietų ir valgydavo iš namų atsineštą maistą. Vyresnį darbuotoją, skaičiuojantį, ar pakaks pinigų iki algos po žmonos gydymo išlaidų. Mamą, kuri prieš važiuodama apsipirkti susirašydavo ne tik produktus, bet ir parduotuves, kuriose jie tą savaitę pigesni.

Tuo pat metu turėjau pažįstamų, kuriems sekėsi puikiai. Jie plėtė verslus, pirko namus, keitė automobilius ir nuoširdžiai nesuprato, kodėl mes nepatenkinti. Vienas draugas per vakarienę pasakė, kad Lietuvoje galimybių pilna, tik reikia suktis. Aš jo nekaltinu už sėkmę, bet po dvylikos valandų pamainos žodis „suktis“ skambėjo nemaloniai. Mano mama irgi visą gyvenimą sukosi. Norėjau suprasti, kodėl paprastam darbui vis dar taip dažnai reikia papildomo darbo, kad žmogus galėtų jaustis saugiai.

Pradėjau kitaip žiūrėti į miesto vaizdą, kuris anksčiau mane buvo taip įtikinęs. Naujas pastatas nepasako, kaip gyvena už kelių gatvių butą besinuomojanti šeima. Pilna automobilių aikštelė neparodo, kiek žmonių tuos automobilius išlaiko atsisakydami kitų poreikių. Buvau matęs gražesnę Lietuvą, bet pernelyg greitai nusprendžiau, kad jos pagerėjimą visi pajuto panašiai. Mano pažįstamų rate skirtumai pasirodė gerokai didesni, negu buvau supratęs lankydamasis trumpam.

Užsienio sunkumus prisiminiau, tik savus buvau pamiršęs

Anglijoje taip pat nebuvo lengva. Brango būstas, laukdavome medicinos paslaugų, pykdavome dėl mokesčių ir pavargdavome nuo darbo. Ten irgi turėjome mėnesių, kai reikėjo atidėti didesnį pirkinį. Todėl nenoriu apsimesti, kad iš rojaus grįžau į vietą, kurioje neįmanoma gyventi. Tačiau ten per dvidešimt metų buvau pasiekęs tam tikrą stabilumą. Žinojau savo vertę darbovietėje, turėjau sukauptų teisių, pažįstamų meistrų ir aiškesnį supratimą, ką galime sau leisti.

Lietuvoje man viską reikėjo susikurti iš naujo, nors pats save įtikinau, kad čia juk namai, todėl bus paprasčiau. Buvo paprasčiau kalbėti. Sunkiau pasirodė susitaikyti su tuo, kad gimtoji kalba nesumažina sąskaitos ir nepadidina atlyginimo. Kai žmonai prireikė greičiau išsitirti sveikatos problemą, pasirinkome mokamą vizitą, nes nenorėjome ilgai laukti nežinioje. Sumokėjome ir už tyrimus. Gerai, kad turėjome iš ko, tačiau tąkart abu garsiai pasakėme, kaip sunku būtų, jei rezervo nebūtų.

Mūsų santaupos mažėjo lėčiau, negu galėtų mažėti nedirbant, bet greičiau, negu turėtų mažėti dviem žmonėms dirbant visą darbo laiką. Vis atsirasdavo priežastis pasiimti kelis šimtus: persikraustymo likučiai, automobilis, sveikata, pagalba mamai. Pirmą pusmetį vadinome pereinamuoju laikotarpiu. Po metų supratau, kad tas paaiškinimas pats už mus nieko nepakeis.

Dabar sunkiausia pasakyti, kad noriu išvažiuoti dar kartą

Darbo užsienyje pradėjau žiūrėti žmonai nežinant. Ne todėl, kad norėjau ją palikti, o todėl, kad pats gėdijausi. Aš labiausiai įkalbinėjau grįžti. Sakiau, kad užteks atidėlioti gyvenimą Lietuvoje, kad dabar čia jau kitaip, kad privalome bent pabandyti. Kai galiausiai prisipažinau, ji ilgai nepyko. Tik paklausė, ar šįkart prieš priimdami sprendimą susiskaičiuosime viską, o ne vien tai, ką norime išgirsti.

Dabar sėdime vakarais su konkrečiais pasiūlymais, išlaidomis ir galimybėmis. Svarstome net variantą, kad pirmiausia išvažiuočiau aš. Tačiau tada prieš akis iš karto matau mamą ir jos virtuvę. Grįžau, kad galėčiau ten užsukti po darbo, o dabar vėl planuoju gyvenimą taip, kad reikės tartis, kas ją nuveš, kas aplankys ir kada parskrisiu. To skaičiuoklėje nėra. Lygiai kaip anksčiau joje nebuvo vienatvės užsienyje, kuri mane ir parvedė namo.

Praėjusį sekmadienį mama paklausė, kodėl toks susimąstęs. Pasakiau, kad gal teks kuriam laikui vėl važiuoti dirbti į Angliją. Ji nebandė atkalbinėti. Atsistojo, nukėlė nuo spintelės skardinę dėžutę ir išėmė kelias kupiūras. Norėjo duoti kelionei. Atsisakiau taip greitai, kad net pakėliau balsą, o ji sutriko ir pradėjo aiškinti, kad jai kol kas užtenka.

Grįžęs namo ilgai sėdėjau automobilyje. Telefone laukė buvusio kolegos žinutė, kad pas juos gali atsirasti vieta. Turėjau tik parašyti, ar rimtai svarstau grįžti. Žiūrėjau į ekraną ir galvojau apie mamą, kuri iš savo mažos pensijos buvo atsidėjusi pinigų sūnui. Aš parvažiavau tikėdamasis, kad dabar galėsiu palengvinti jos gyvenimą. O ji jau ruošėsi padėti man išvažiuoti.