Palėpėje radau savo šeštos klasės pažymių knygelę. „Nieko nepasieksi“, – sakydavo mama ir močiutė. Šiandien uždirbu 5 000 eurų į rankas

Pažymių knygelę atsiverčiau po maždaug dvidešimt penkerių metų. Ketvertai, penketai, šešetai. Žiūrėdamas į juos iš pradžių šypsojausi, bet paskui prisiminiau, ką išgirsdavau parsinešęs ją namo. Mama ir močiutė kartodavo, kad su tokiais pažymiais gyvenime nieko nepasieksiu. Dabar per mėnesį uždirbu apie 5 000 eurų atskaičius mokesčius. Vis dėlto knygelę palėpėje laikiau rankose ilgiau, nei tikėjausi.

Keista, kaip greitai senas daiktas sugrąžina seną savijautą. Dar prieš kelias akimirkas buvau suaugęs vyras, užsiimantis savo reikalais. Atsiverčiau kelis puslapius ir vėl pasijutau tuo šeštoku, kuris žino, kad knygelę reikės parodyti namuose.

Iš pradžių akimis ieškojau geresnio pažymio. Lyg vis dar būtų reikėję kuo nors atsverti tuos ketvertus. Tik paskui pagavau save taip darant ir nusijuokiau. Praėjo ketvirtis amžiaus, o pirmas noras tebebuvo surasti puslapį, kurį būtų ne taip nejauku parodyti.

Niekam tos knygelės rodyti jau nebereikėjo. Tačiau prisiminimas, pasirodo, liko labai gyvas.

Blogiausia būdavo ne pats pažymys

Mokiausi ne itin gerai. Nenoriu dabar pasakoti, kad buvau nesuprastas genijus, kuriam visi trukdė atsiskleisti. Mano knygelėje rezultatai buvo tokie, kokie buvo. Vienur trūko pastangų, kitur nesupratau, dar kitur tiesiog nenorėjau sėdėti prie pamokų.

Dabar galiu į tai žiūrėti ramiau. Tuomet kiekvienas prastesnis pažymys atrodydavo didesnis už patį darbą, už kurį jį gavau. Jis parvažiuodavo su manimi namo ir tapdavo pokalbiu apie visą mano ateitį.

„Su tokiais pažymiais nieko nepasieksi gyvenime“, – sakydavo mama ir močiutė.

Šį sakinį prisimenu geriau nei daugelį mokykloje išmoktų dalykų. Nereikia net bandyti atkurti tikslaus pokalbio. Užtenka pamatyti seną pažymių knygelę, ir jis pats ateina į galvą.

Man atrodo, suaugusieji dažnai neįvertina, kaip vaikas išgirsta tokius žodžius. Gal jie tikisi išjudinti, paskatinti labiau pasistengti. O vaikas gali suprasti, kad su juo jau kažkas negerai ir kad ateitis beveik nuspręsta.

Bent man buvo sunku atskirti, kur baigiasi kalba apie mokslus ir prasideda vertinimas, koks aš pats esu. Jeigu nuolat nesiseka, po kurio laiko jau nebesistebi. Pradedi laukti prastesnio rezultato dar nieko nepadaręs.

Žiūrėdamas į knygelę labiausiai ir prisiminiau tą laukimą. Pažymys jau parašytas, pakeisti jo negali, o nemaloniausia dalis dar laukia namuose.

Suaugus teko išmokti dalykų, kurių knygelėje nebuvo

Šiandien galiu pasakyti, kad gyvenimas nesibaigė šeštoje klasėje. Tuo metu pats to dar nežinojau. Ateitis atrodė kažkur labai toli, o suaugusiųjų nuomonė apie ją skambėjo gerokai užtikrinčiau nei mano paties mintys.

Vėliau teko pamatyti, kad žmogaus galimybės atsiskleidžia nevienodai. Vienas lengviau mokosi iš knygos, kitam reikia pabandyti, suklysti, paklausti ir padaryti dar kartą. Pats turėjau atrasti, kaip geriausiai suprantu naujus dalykus ir kur galiu būti naudingas.

Negaliu savo dabartinių pajamų paaiškinti tuo, kad mokykloje turėjau prastų pažymių. Būtų patogu iš šios istorijos pasidaryti įrodymą, jog mokytis visai nereikia. Tačiau tokiu atveju meluočiau ir sau, ir žmogui, kuris tai skaito.

Mokytis teko. Tiesiog mokymasis nesibaigė kartu su mokykla. Suaugus atsirado daugiau atsakomybės už tai, ko dar nemoku. Jau pats turėjau nuspręsti, ar išsiaiškinsiu, ar apsimesiu supratęs ir vėliau susidursiu su pasekmėmis.

Darbas taip pat privertė kitaip priimti klaidas. Prastas rezultatas nebūtinai reiškia, kad viskam esi netinkamas. Kartais jis parodo konkrečią vietą, kurią reikia sutvarkyti. Toks požiūris man daug naudingesnis nei bendras nuosprendis apie visą gyvenimą.

Dabar, atsivertęs knygelę, matau ir tai, ko joje neįmanoma perskaityti. Ji nepasako, ko išmoksiu vėliau, kiek kartų pakeisiu savo požiūrį ar kaip elgsiuosi, kai nuo manęs priklausys tikras rezultatas.

Penki tūkstančiai eurų nepanaikino seno prisiminimo

Šiandien per mėnesį uždirbu apie 5 000 eurų į rankas. Tai konkreti mano gyvenimo aplinkybė, kuri labai sunkiai dera su vaikystėje girdėta prognoze.

Tačiau nenoriu iš tos sumos pasidaryti ginklo prieš mamą ar močiutę. Nenoriu stovėti su sena knygele ir aiškinti, kad dabar jau laimėjau mūsų seną ginčą. Vaikystės santykių taip paprastai nesuskaičiuosi.

Man svarbesnis kitas dalykas: jų žodžiai nepasitvirtino. Tai, kaip mokiausi šeštoje klasėje, neaprašė viso mano būsimo gyvenimo. Tarp tos knygelės ir šiandienos tilpo dar dvidešimt penkeri metai.

Per juos galėjau keistis. Galėjau išmokti to, ko anksčiau nesupratau, kitaip pažiūrėti į savo gebėjimus ir prisiimti daugiau atsakomybės. Kartais prisimindamas vaikystę tą ilgą laiką pats sutrumpinu iki kelių skaičių: tada turėjau ketvertų, dabar uždirbu tiek. Bet juk tarp jų ir įvyko visas gyvenimas.

Ir vis tiek radęs knygelę pirmiausia ieškojau geresnio pažymio. Štai kas mane nustebino labiausiai. Pasirodo, dabartinių rezultatų ne visada pakanka, kad senas vertinimas visiškai prarastų galią.

Gal todėl taip ilgai laikiau ją rankose. Turėjau sau priminti, kad žmogus, kuriuo tapau, jau seniai netelpa į tuos puslapius.

Dabar kitaip girdžiu ir mamą, ir močiutę

Bandau įsivaizduoti, ką jos norėjo pasakyti. Galbūt bijojo, kad man bus sunku, kad neturėsiu pasirinkimo, kad teks dirbti darbą, kurio nenorėsiu. Gal tikėjo, kad griežtas sakinys privers rimčiau imtis pamokų.

Negaliu už jas tiksliai atsakyti. Tačiau dabar jau suprantu, kad artimųjų rūpestis kartais išsakomas taip, kad vaikui labiausiai įsimena baimė ir gėda.

Būčiau norėjęs išgirsti konkretesnį klausimą. Ko nesuprantu? Kur užstrigau? Ką galėtume padaryti, kad kitą kartą sektųsi geriau? Su tokiais klausimais bent būtų buvę galima kažką veikti.

Sakinys, kad nieko nepasieksiu, nepalikdavo daug vietos pokalbiui. Jis apimdavo viską, net tai, apie ką šeštoje klasėje dar negalėjau turėti supratimo.

Nenoriu dabar apsimesti, kad pats visuomet moku tinkamai kalbėti. Tačiau ši knygelė labai aiškiai priminė, kaip svarbu nesuplakti vieno žmogaus rezultato su jo verte. Ypač kalbant su vaiku, kuris suaugusiojo žodžiais gali patikėti labiau nei savo galimybėmis. Žmogaus „vertė” nėra matuojama pažymiais ar kažkokiais skaičiais – tai tik skaičiai. Esmė yra jo mąstymas, požiūris į gyvenimą, santykiai ir noras tobulėti ten kur jautiesi komfortiškai.

Nesvarbu, ar tu mechanikas, kirpėjas, konditeris, technologas, vadybininkas, vadovas ar direktorius – visi mes esame žmonės.

Knygelės neišmečiau

Galėjau ją užversti ir palikti tarp senų daiktų. Vis dėlto nenorėjau iš karto padėti atgal. Dar kartą perverčiau puslapius, jau nebeieškodamas geresnio pažymio.

Ten liko mano šeštos klasės rezultatai. Kai kurie prasti, kai kurie vidutiniški. Jie niekur nedingo dėl to, kad dabar uždirbu daugiau. Man ir nebereikia jų taisyti.

Norėčiau tik, kad tuomet būčiau žinojęs, kiek daug dar gali pasikeisti. Kad būdamas šeštoku nesijausčiau taip, lyg jau reikėtų teisintis dėl gyvenimo, kurio dar net nepradėjau savarankiškai gyventi.

Knygelę pasilikau. Dabar ji man primena konkretų berniuką, kuris mokėsi ne itin gerai ir labai rimtai priimdavo suaugusiųjų žodžius.

Tas berniukas užaugo. Jo gyvenimas tęsėsi gerokai toliau už paskutinį tos knygelės puslapį.

Edvinas P.