Sūnus iš Airijos pervedė 3 000 eurų, o aš likau be prieigos prie savo pinigų: bankui aiškinausi dvi savaites

Kai sūnus iš Airijos pervedė man 3 000 eurų vonios remontui, netrukus nebegalėjau nei atsiskaityti kortele, nei pervesti pinigų iš savo sąskaitos. Bankas paprašė paaiškinti lėšų kilmę. Man atrodė, kad užteks pasakyti „atsiuntė sūnus“ ir parodyti pavedimą. Tačiau dvi savaites rinkome dokumentus, o parduotuvėje už maistą turėjau mokėti iš namuose laikytų grynųjų.

Sūnus Mantas Airijoje gyvena šeštus metus. Dirba, nuomojasi būstą, po truputį taupo. Niekada neprašiau, kad mane išlaikytų, nors jis vis pasiūlydavo prisidėti prie didesnių išlaidų. Dažniausiai atsakydavau, kad susitvarkysiu. Žinau, kiek kainuoja jo paties gyvenimas, todėl nesinorėjo, kad dar ir dėl manęs suktų galvą.

Tačiau vonią remontuoti jau reikėjo. Sena dušo kabina leido vandenį, prie sienos atšoko kelios plytelės. Kai atėjęs meistras parodė sudrėkusią vietą, supratau, kad dar vienais metais atidėti nebepavyks.

Dalį pinigų buvau susitaupiusi. Trūkstamus 3 000 eurų pasiūlė atsiųsti Mantas.

– Mama, tik susitvarkyk. Nenoriu, kad paskui reikėtų remontuoti dar ir kaimynams, – pasakė telefonu.

Sutikau. Tą vakarą net lengviau užmigau, nes pagaliau turėjau visą remontui reikalingą sumą.

Kortelė nesuveikė prie parduotuvės kasos

Pavedimą sąskaitoje pamačiau ryte. Parašiau sūnui, kad gavau, padėkojau ir paskambinau meistrui patvirtinti, jog galime pradėti sutartą savaitę. Reikėjo užsakyti kelias medžiagas, todėl planavau tą pačią dieną sumokėti avansą.

Prieš tai užėjau į parduotuvę. Pirkinių nebuvo daug: duonos, pieno, daržovių, vištienos vakarienei. Priglaudžiau kortelę – mokėjimas atmestas. Pabandžiau įdėjusi ir suvedusi kodą. Vėl tas pats.

Kasininkė paklausė, ar turiu kitą kortelę. Neturėjau. Piniginėje radau dvidešimt eurų, jų užteko, tačiau kol ieškojau banknoto, už nugaros jau kaupėsi eilė. Jaučiau, kaip kaista skruostai. Sąskaitoje pinigų buvo, o stovėjau taip, lyg būčiau atėjusi apsipirkti nežinodama, ar galėsiu susimokėti.

Lauke prisijungiau prie banko programėlės. Pinigus mačiau, bet pervedimo atlikti nepavyko. Ten pat radau pranešimą apie apribotas sąskaitos operacijas ir prašymą pateikti informaciją dėl gautų lėšų.

Pirmiausia paskambinau Mantui.

– Ar tikrai iš savo sąskaitos siuntei? – paklausiau, nors iš karto pasidarė gėda dėl tokio klausimo.

Jis nesuprato, kas atsitiko. Kai paaiškinau, paprašė nieko nespausti iš gautų žinučių ir susisiekti su banku tiesiogiai.

Buvau įsitikinusi, kad viską išspręsime per vieną pokalbį

Bankui paskambinau per programėlėje nurodytus kontaktus. Paaiškinau, kad pinigus atsiuntė mano sūnus, gyvenantis ir dirbantis Airijoje. Pasakiau, kam jie skirti. Kalbėjau greitai, tarsi pakankamai aiškiai viską išdėsčius apribojimas būtų nuimtas dar pokalbio metu.

Darbuotoja paaiškino, kad turiu pateikti prašomus dokumentus. Ji negalėjo pažadėti, kad sąskaita pradės veikti tą pačią dieną.

– Bet tai mano vaikas. Jis man padeda susiremontuoti vonią, – kartojau.

Tikėjausi, kad šis sakinys viską paaiškina. Man Mantas buvo vaikas, kurį užauginau, kuriam siųsdavau maisto dėžes, kai mokėsi, kurio pirmą atlyginimą prisiminiau geriau nei savąjį. Bankui reikėjo dokumentais pagrįsti konkrečią pinigų kilmę.

Kodėl tikrinamas būtent šis pavedimas, detalaus atsakymo negavau. Todėl ir dabar negalėčiau pasakyti, kad sąskaitą apribojo vien dėl 3 000 eurų sumos. Žinojau tik tiek, kad tikrinamas sūnaus pervedimas, o savo pinigais tuo metu naudotis negalėjau.

Pavedimo patvirtinimas dar nebuvo visas atsakymas

Mantas tą pačią dieną atsiuntė pavedimo patvirtinimą. Aš parašiau paaiškinimą, kad esu jo motina, pinigai skirti mano būsto vonios remontui ir jų grąžinti jam nereikės. Pridėjau turimą meistro pasiūlymą su darbais bei numatytomis išlaidomis.

Viską pateikiau banko nurodytu kanalu. Vakare vyrui pasakiau, kad rytoj turbūt jau bus sutvarkyta.

Tačiau vėliau gavome papildomą prašymą pagrįsti, iš kur lėšas gavo pats sūnus. Tuomet prasidėjo kita dokumentų rinkimo dalis: Mantas ieškojo atlyginimo lapelių ir banko išrašo, kuriame matytųsi darbo užmokesčio įplaukos bei man atliktas pervedimas.

Jam tai nebuvo taip paprasta, kaip man atrodė sėdint namuose. Dieną dirbo, grįžęs turėjo jungtis prie skirtingų sistemų, atsisiųsti dokumentus, persiųsti man. Vieną vakarą paskambino jau pavargusiu balsu ir paklausė, ar tikrai visko reikia.

– Aš juk ne iš kažkur juos gavau. Uždirbau, – pasakė.

Neturėjau ką atsakyti. Pati jaučiau tą patį bejėgiškumą: sakai tiesą, bet vis tiek turi laukti, kol ji bus pakankamai aiški iš pateiktų dokumentų.

Kol rinkome popierius, kasdienės išlaidos nesustojo

Sunkiausia buvo ne tai, kad negalėjau iš karto pradėti remonto. Sunkiausia, kad apribojimas palietė ir kitus mano sąskaitoje buvusius pinigus. Ten buvo atlyginimo likutis, pinigai maistui, komunaliniams mokėjimams ir vaistams.

Namuose turėjau šiek tiek grynųjų. Iki tol juos laikydavau smulkiems atvejams, kai reikia sumokėti turguje ar už kokį nedidelį darbą. Dabar pradėjau skaičiuoti, kiek galiu išleisti vienai dienai.

Vyras apmokėjo dalį sąskaitų iš savo sąskaitos. Dukra atvežė maisto, nors sakiau, kad dar nereikia. Kai pamačiau jos maiše mano mėgstamą jogurtą, vos neapsiverkiau. Ne dėl jogurto. Dėl to, kad turėdama pinigų jaučiausi priklausoma nuo kitų pagalbos.

Meistrui paskambinau ir paprašiau palaukti. Nenorėjau pasakoti visos istorijos, todėl iš pradžių pasakiau, kad užtruko pavedimas. Vėliau vis tiek teko paaiškinti daugiau, nes jis klausė, kada tiksliai galėsiu sumokėti avansą.

Tikslios dienos pasakyti negalėjau. Jis turėjo kitų užsakymų, todėl mūsų remontą nukėlė. Pykti ant jo nebuvo už ką.

Kortelė tapo užblokuota

Labiausiai vargino nežinia, ar jau pateikėme viską

Kiekvieną rytą pirmiausia tikrindavau banko pranešimus. Ne naujienas, ne orus, o banką. Jeigu nieko nebūdavo, po kelių valandų jungdavausi dar kartą.

Paskambinusi klausdavausi, ar dokumentai gauti, ar jų pakanka, ar dar ko nors trūksta. Atsakymai būdavo mandagūs, tačiau sąskaita nuo to nepradėdavo veikti. Labiausiai norėjosi vieno aiškaus sąrašo ir datos, kada bus priimtas sprendimas.

Kartą, padėjusi telefoną, pradėjau verkti. Mantas kaip tik paskambino ir iš balso suprato.

– Geriau jau nebūčiau siuntęs, – pasakė.

Šitas sakinys mane skaudžiai užgavo. Jis norėjo padėti, o dabar jautėsi pridaręs bėdos. Pasakiau, kad nesigailėtų. Pinigų man reikėjo, jo pagalbą priėmiau sąmoningai, ir dėl dokumentų rinkimo jis netapo kuo nors nusikaltęs.

Vis dėlto pati dar kelias dienas krūptelėdavau sulaukusi naujo banko pranešimo.

Keturioliktą dieną pagaliau galėjau sumokėti

Sąskaitos operacijų apribojimas buvo panaikintas po dviejų savaičių. Pranešimą perskaičiau kelis kartus. Tada pervedžiau nedidelę sumą vyrui ir paprašiau patikrinti, ar gavo. Tik jam patvirtinus patikėjau, kad viskas iš tiesų baigėsi.

Tą pačią dieną sumokėjau už remontui užsakomas medžiagas. Meistras jau dirbo kitame objekte, todėl teko palaukti naujos datos. Vonios remontas prasidėjo vėliau, nei planavome, bet sūnaus atsiųsti pinigai galiausiai buvo panaudoti tam, kam ir buvo skirti.

Mantui parašiau: „Sąskaita veikia. Viskas gerai.“ Jis atrašė vieną žodį: „Pagaliau.“

Kai vėliau gavau pirmą sutvarkytos vonios nuotrauką, iš karto nusiunčiau jam. Jis paskambino ir paprašė parodyti, ar dušo kabina tikrai nebeleidžia vandens. Atsukau čiaupą, nukreipiau telefoną žemyn ir parodžiau sausas grindis. Pirmą kartą nuo jo pervedimo kalbėjomės apie remontą, o ne apie bankui dar trūkstamus dokumentus.