Kaimynas 5 metus statė namą pats. Kai baigė, pasakė, kad daugiau niekada nestatys. „Per daug vargo, taip sveikatą galima padėti”

Pirmą kartą rimtai suabejojau savo namo idėja vieną lapkričio vakarą. Gramdžiau molį nuo batų, telefonas visą dieną išgulėjęs striukės kišenėje vos įsijungė nuo šalčio. Man tada buvo 38-eri, dirbau sandėlio pamainos vadovu, su žmona Rasa auginome du vaikus ir gyvenome dviejų kambarių bute prie pagrindinės gatvės. Iš pradžių namo statyba atrodė visai paprastas planas: nusiperkame sklypą už miesto, po truputį statomės ir po kelių metų turime daugiau vietos. Nebuvau statybininkas, bet namuose smulkius darbus pasidarydavau, todėl galvojau, kad daug ką įveiksiu pats. Norėjau ne kažkokio ištaigingo namo, o normalaus būsto, kuriame vaikams nereikėtų dalintis vienu rašomuoju stalu.

Mūsų gatvėje jau buvo keli nauji namai, kaimynai vis aptardavo, kas ką darė ir kiek užtruko. Vieni samdė meistrus beveik viskam, kiti sakė, kad savo rankomis išeina pigiau. Aš buvau iš tų, kurie tikėjo užsispyrimu ir savaitgaliais. Rasa iš karto perspėjo, kad reikėtų realiai paskaičiuoti laiką, nes iš darbo ir taip grįždavau pavargęs. Aš numojau ranka. Atrodė, neskubėsime – kažkaip susitvarkysime.

Pradžia atrodė paprastesnė, nei buvo iš tikrųjų

Pirmus metus daugiausia buvo žemė, medžiagos ir laukimas. Po darbo važiuodavau į sklypą, nors kartais jau būdavo tamsu ir didelio darbo nepadarydavau. Šeštadieniais su broliu matuodavome, lygindavome, veždavome, ko pritrūkdavo. Sekmadienį bent dalį dienos reikėdavo palikti šeimai. Iš šalies galėjo atrodyti, kad viskas juda: atsirado pamatai, supiltas pagrindas, atvežtos lentos. Bet man pačiam dažnai atrodė, kad daugiau važinėju pirkti, aiškintis ir taisyti, negu iš tikrųjų statau.

Didžiausia klaida buvo galvoti, kad kiekvienas etapas turi aiškią pabaigą. Užbaigi vieną darbą ir pamatai dar tris, kurių nebuvai numatęs. Vieną kartą pritrūko tvirtinimų, kitą reikėjo papildomai paruošti vietą, trečią tiesiog palijo ir savaitgalis praktiškai nuėjo perniek. Sąskaitas dėdavome ant šaldytuvo durelių po magnetuku, bet po kelių mėnesių ten susikaupė tiek popierėlių, kad Rasa pradėjo burbėti. Vargino ne vien pinigai, o tas jausmas, kad vis kažko nespėji ir niekada nesi iki galo padaręs.

Tėvas padėdavo, kiek galėdavo, bet jam jau skaudėdavo nugarą, todėl vien juo remtis negalėjau. Kartais užsukdavo draugai, tik jų pagalba priklausė nuo jų šeimų, darbų, oro ir dar visokių reikalų. Vieną šeštadienį laukiau dviejų žmonių, susiplanavau sunkesnį darbą, o atvažiavo vienas ir tas pats po pietų turėjo išvažiuoti. Tąkart susierzinęs pasakiau Rasai, kad geriau būčiau viską daręs vienas. Ji ramiai atsakė: – Tu ir bandai viską daryti vienas.

Po darbo prasidėdavo antra pamaina

Kai pakilo sienos ir atsirado stogas, aplinkiniai pradėjo sakyti, kad jau „beveik namas“. Man tai skambėjo keistai, nes viduje dar buvo tiek visko, kad kartais net nežinojau, nuo ko pradėti. Vakare grįždavau iš darbo, persirengdavau senomis kelnėmis ir važiuodavau į sklypą bent porai valandų. Vasarą dar buvo pakeliama, bet rudenį rankos greitai sustingdavo, įrankius į mašiną kraudavau tamsoje. Kartais vakarieniaudavau automobilyje su parduotuvėje pirkta bandele, nes nenorėjau dar gaišti laiko važiuodamas namo.

Rasa tuo metu laikė visą buto gyvenimą: vaikų būrelius, pamokas, pirkinius, vizitus pas gydytojus, skalbinius. Aš sau aiškinau, kad statau mums visiems, todėl dabar natūralu, jog man reikia daugiau laiko. Jai tie mano argumentai ne visada reiškė pagalbą. Ypač kai sūnui reikėjo padėti su matematika, o dukra vis klausdavo, ar sekmadienį važiuosime kur nors, tik ne į sklypą. Ne kartą grįžęs rasdavau šaltą vakarienę ir tylą. Buvau pavargęs, kartais leptelėdavau ne tą, o paskui dvi dienas galvodavau, kam taip atšoviau.

Supratau, kad namo statyba gali suvalgyti ne tik vakarus, bet ir paprastą buvimą kartu. Nebuvo jokios vienos didelės krizės – tiesiog prisikaupė smulkmenos. Pamiršau tėvų susitikimą mokykloje, pavėlavau į šeimos pietus, per gimtadienį kelis kartus išėjau atsiliepti į skambučius dėl medžiagų. Vis atrodė, kad čia laikinai. Tik tas laikinai tęsėsi metus po metų.

Viena žiema parodė, kiek kainuoja užsispyrimas

Trečiais metais buvau sau pažadėjęs, kad iki žiemos jau galėsime rimtai dirbti viduje. Planas atrodė geras, tik darbai užsitęsė. Vieną savaitgalį reikėjo skubiai pabaigti kelis dalykus, nes žadėjo atšalimą, ir dvi dienas beveik neišlipau iš darbo rūbų. Vakare pajutau, kad nugara taip surakinta, jog sunkiai apsiaunu batus. Vis tiek pirmadienį nuėjau į darbą, nes pamainoje trūko žmonių.

Po kelių tokių savaičių jau pykau ant visko: ant ne laiku pristatytų medžiagų, balų kieme, savo paties klaidų. Net kaimynas, užėjęs paklausti, kaip sekasi, gavo niūrų atsakymą. Vėliau atsiprašiau, nes jis iš tikrųjų buvo geranoriškas ir kartais paskolindavo įrankį. Pats buvo statęsis anksčiau, todėl tik pasakė: – Nepaversk namo priešu, nes paskui nenorėsi į jį net grįžti.

Tą žiemą samdžiau pagalbą darbams, kurių vienas jau nebetempiau. Iš pradžių buvo gaila pinigų, be to, atrodė, lyg būčiau pralaimėjęs savo principui viską daryti pačiam. Bet po kelių savaičių supratau, kad tas principas manęs neišgelbės nei nuo nuovargio, nei nuo klaidų. Kai kuriuos dalykus pačiam daryti buvo smagu ir svarbu, bet kai kuriuos tiesiog geriau palikti žmonėms, kurie tai daro kasdien. Sunkiausia buvo ne susimokėti, o pripažinti, kad vien užsispyrimo neužtenka.

Įsikėlus namas dar ilgai nebuvo baigtas

Penktų metų pabaigoje pagaliau persikėlėme. Pirmą vakarą valgėme virtuvėje, kur dar nebuvo visų spintelių, o koridoriuje stovėjo dėžės su žieminiais drabužiais. Vaikai džiaugėsi savo kambariais, nors viename dar kabėjo laikina lempa. Rasa pasakė, kad pirmą kartą per ilgą laiką jaučiasi nebe laukianti, kada prasidės normalus gyvenimas, o tiesiog gyvenanti. Man palengvėjo, nors kitą rytą ant stalo vis tiek pamačiau darbų sąrašą.

Aišku, liko smulkmenų: vienur reikėjo pritvirtinti juostelę, kitur sutvarkyti kiemo kraštą, terasa dar nebuvo iki galo padaryta. Kaimynai paklausdavo, kada jau bus „viskas pilnai“, o aš tik nusijuokdavau. Dabar žinau, kad namuose visada atsiras ką paremontuoti ar patobulinti. Skirtumas tas, kad nebeleidžiu kiekvienos laisvos valandos vien tam. Sekmadienį kartais palieku purvinus batus prie durų ir niekur nevažiuoju, nors anksčiau toks poilsis būtų atrodęs kaip tinginystė.

Ką pasiėmiau iš tų penkerių metų

Kai kas nors dabar sako, kad irgi statysis viską pats, neatkalbinėju. Tik sakau, kad reikia planuoti ne vien medžiagas ir darbus, bet ir savo jėgas, santykius namuose bei laiką, kurio niekas negrąžins. Namą galima pasistatyti, bet sveikatos ir kantrybės nereikia laikyti neišsenkančiomis. Aš tikrai daugiau neimčiau viso tokio projekto vien ant savo pečių, ypač dirbdamas pilnu etatu. Per daug vargo, o sveikatą taip galima greitai nusivaryti.

• Nesigėdyti pagalbos, kai darbas tampa per sunkus ar per daug užsitęsia.
• Palikti bent vieną dieną per savaitę šeimai ir sau, net jeigu darbų sąrašas ilgas.
• Nespręsti svarbių reikalų pavargus ir supykus, nes tada dažniausiai tenka taisyti ne tik statybos klaidas.
• Priimti, kad ne visi kampai ir smulkmenos bus tobuli nuo pirmos dienos.

Dabar gyvename jaukiau, vaikai turi daugiau vietos, o rytą prie lango matau ne daugiabučio aikštelę, bet savo kiemą. Viename jo kampe vis dar reikia pasitvarkyti – vis atidedu, nes atsiranda kitų reikalų. Bet jis niekur nedingsta, ir man jau nebereikia dėl to nervintis. O kaip pasielgtumėte jūs: statytumėte patys iki galo ar anksčiau pasidalytumėte darbus su kitais?