Mamos pianiną skelbimuose atidaviau nemokamai, kad tik kas nors išsivežtų. Atvažiavę du vyrai pamatė penktą aukštą be lifto ir apsisuko

Du vyrai prie seno pianino sustoja ankštoje penkto aukšto laiptinėje.
Du vyrai prie seno pianino sustoja ankštoje penkto aukšto laiptinėje. Nuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Du vyrai stovėjo mūsų laiptinėje, apžiūrėjo laiptus, paskui dar kartą pažiūrėjo į pianiną prie svetainės durų. Vienas galiausiai pasakė: „Ne, čia mes jo nenunešim.“ Man tada buvo 46-eri, dirbu buhaltere nedidelėje įmonėje, Vilniuje gyvenu su vyru ir šešiolikmete dukra. Pianinas bute stovėjo nuo mamos laikų. Ji jau kelerius metus gyveno slaugos namuose, nebegalėjo nei paskambinti, nei visuomet prisimindavo, kada prie jo sėdėjo paskutinį kartą. Kai įdėjau skelbimą „atiduodu nemokamai, išsivežti patiems“, galvojau, kad viskas išsispręs per savaitgalį.

Iš šalies tai gal ir atrodo tik senas daiktas, bet mums tas pianinas buvo didelis, sunkus ir vis primindavo, ką atidėliojame. Dukra prie jo mokėsi pirmaisiais muzikos mokyklos metais, paskui metė – labiau patiko tinklinis ir draugės. Mama kartais dar paklausdavo, ar pianinas suderintas, nors pati prie klavišų jau seniai nebesėdo. Ruošėmės perdažyti svetainę, sąmata už darbus jau dvi savaites kabėjo ant šaldytuvo po magnetuku. Supratau, kad jei nepradėsiu kažko daryti dabar, jis ten stovės dar labai ilgai.

Skelbimas pritraukė daugiau pažadų nei žmonių

Skelbimą įdėjau sekmadienio rytą. Nuotraukų negražinau ir nieko neslėpiau: matėsi nubraižytas šonas, pageltę klavišai, po juo – senas kilimas, kurio irgi vis neprisiruošdavome išmesti. Parašiau, kad pianinas penktame aukšte, lifto nėra, išsinešti reikės patiems. Atrodė, tokia informacija iš karto atbaidys tuos, kurie tik parašo dėl visa ko.

Telefonas pradėjo pypsėti man dar verdant kavą. Vieni klausė, ar veikia visi klavišai, nors buvau parašiusi, kad nežinau – jis seniai nederintas. Kiti teiravosi, ar padėtume nunešti iki mašinos. Vienas pasiūlė atvažiuoti, jeigu prieš tai pianiną išardytume. Nuo tų žinučių supykau, nors supratau: čia ne taburetė, žmonės tiesiog skaičiuoja, ar jiems tai apsimoka ir ar užteks jėgų.

Du vyrai paskambino pirmadienio vakarą. Kalbėjo trumpai, sakė turintys mikroautobusą, o pianino reikia sodyboje vaikams. Dar kartą paklausiau, ar perskaitė apie penktą aukštą. „Taip, aišku“, – atsakė. Susitarėme dėl trečiadienio po darbo. Tą dieną grįžusi namo net normaliai nepersirengiau: nusiaviau purvinus batus ir patraukiau iš praėjimo džiovyklę su skalbiniais.

Laiptinėje paaiškėjo tai, ko jie neįvertino

Vyrai atvažiavo beveik laiku. Abu mandagūs, vienas vyresnis, kitas jaunesnis, matėsi, kad tiesiai po darbo. Užėjo su darbo pirštinėmis, apžiūrėjo pianiną, pakėlė dangtį, paspaudė kelis klavišus. Jaunesnysis pasakė, kad instrumentas dar, jo manymu, neblogas. Aš jau įsivaizdavau tuščią kampą prie sienos ir mažą sofą, kurios seniai norėjo dukra.

Tada išėjome į laiptinę. Namas senas, pakopos siauros, tarp aukštų langai maži, o posūkiuose su didesniu daiktu reikia gerai pasisukti. Vyresnysis pažiūrėjo į viršų, paskui žemyn ir paklausė, ar tikrai nėra bent kokio lifto. Pasakiau, kad nėra. Tikriausiai pasakiau per aštriai, nes iš karto pati tai išgirdau.

Jie dar kelias minutes svarstė, ar dviese pavyktų. Galiausiai vyresnysis papurtė galvą ir pasakė, kad nenori nei pianino apgadinti, nei patys susižaloti. Man labiausiai supykdė ne pats atsisakymas, o tai, kad apie laiptus buvau parašiusi aiškiai. Bet ginčas nieko nebūtų pakeitęs. Palydėjau juos iki durų ir pasakiau, kad suprantu.

Kai užsidarė laiptinės durys, vyras, iki tol tyliai sėdėjęs virtuvėje, paklausė, ar aš tikrai galvojau, kad du žmonės tokį daiktą nuneš penkis aukštus. Susipykome dėl visiškos smulkmenos, nors aišku, kad ne vien dėl jos. Aš jam prikišau, kad jis pats nė karto nepasiūlė jokio sprendimo, jis man – kad skelbimą įdėjau nepasitarusi. Dukra savo kambaryje tik garsiau užsidėjo ausines. Tada pasidarė gėda, nes tas pianinas vėl buvo tapęs priežastimi susipykti.

Nemokamai nereiškė, kad pianinas niekam nereikalingas

Tą vakarą norėjau skelbimą ištrinti. Atrodė, kad nemokamai atiduodamas daiktas žmonėms kelia įtarimų: gal sulūžęs, gal drėgmės gavęs, gal su juo dar kažkas ne taip. Paskui pagalvojau, kad bėda ne pianino vertėje. Bėda buvo jo svoryje, penktame aukšte ir mūsų laiptinėje. Nemokamas daiktas vis tiek gali pareikalauti daug darbo.

Kitą dieną perrašiau skelbimą paprasčiau ir konkrečiau. Pirmame sakinyje nurodžiau, kad reikia ne tik automobilio, bet kelių stiprių žmonių arba tų, kurie tokius daiktus veža. Pridėjau laiptinės nuotrauką iš viršaus, kad matytųsi posūkiai ir siauras tarpas prie turėklų. Parašiau ir tai, kad mes galime palaikyti duris, patraukti kliudančius daiktus, bet pianino nenešime.

Po kelių dienų paskambino moteris iš kito miesto. Sakė, jos vyras tvarko senesnius instrumentus, kartais paima tokius pianinus ir bando juos prikelti naudoti. Ji nekalbėjo taip, lyg darytų mums didelę paslaugą, bet ir man nereikėjo nieko įkalbinėti. Tiesiog susitarėme, kad prieš važiuodami jie dar kartą įvertins, kiek žmonių reikės atsivežti.

Mama tuo metu paskambino vakare, kai ploviau indus. Paklausė, ar aš dar pagroju tą dainą, kurią mokiausi vaikystėje. Pavadinimo jau nė viena neprisiminėme. Nepasakiau jai, kad pianiną atiduodu. Nenorėjau aiškinti, paskui klausytis, kaip ji sutrinka ar persigalvoja. Padėjusi ragelį dar kurį laiką stovėjau virtuvėje ir galvojau, ar neperlenkiu lazdos.

Išnešimo dieną svarbiausia buvo netrukdyti

Po savaitės atvažiavo keturi žmonės: ta moteris, jos vyras ir du jų pažįstami. Atsinešė plačius diržus, pirštines, storą paklotę. Iš karto paprašė parodyti visą kelią iki lauko. Vyras prieš jiems atvykstant buvo nuėmęs svetainės duris nuo vyrių, nes kitaip pianinas būtų kliudęs staktą. Kaimynė iš ketvirto aukšto pravėrė duris ir pusbalsiu paklausė, ar mes pagaliau išsikraustome.

Nuleisti pianiną užtruko daug ilgiau, nei tikėjausi. Vyrai sustodavo kiekviename aukšte, persigriebdavo, trumpai pasitardavo. Aš stovėjau apačioje, laikiau atlapotas laiptinės duris ir realiai nelabai galėjau kuo padėti. Vienu metu pianino kampas vos nekliudė sienos, ir aš nevalingai pasakiau: „Atsargiai, ten dažyta.“ Iš karto supratau, kaip kvailai tai skamba, kai keturi žmonės tempia tokį svorį.

Galiausiai pianinas atsidūrė mikroautobuse. Moteris padėkojo už kantrybę ir pasakė, kad stebuklų nežada, bet pabandys jį sutvarkyti. Aš tik palinksėjau. Nenorėjau prašyti nei nuotraukų, nei žadėti sau, kad jis būtinai dar skambės. Man užteko žinoti, kad jis nebus paliktas prie konteinerių ar dar ilgiau dulkės mūsų svetainėje.

Likusi vieta namuose pasirodė keistesnė, nei tikėjausi

Pirmą vakarą tuščias kampas atrodė labai didelis. Dukra prie sienos pastatė sportinį krepšį, vyras ten numetė sulankstomą kėdę, o aš dar kelias dienas automatiškai apeidavau tą vietą platesniu lanku. Mama po kelių savaičių vėl paklausė apie pianiną. Tąkart pasakiau, kad jis iškeliavo pas žmones, kurie galbūt jį sutvarkys. Ji tik tyliai atsakė, kad gerai, jei kam nors dar pravers.

Iš šios istorijos supratau ne kokią nors didelę tiesą, o gana paprastą dalyką: daiktus sunku paleisti ne vien dėl prisiminimų. Kartais sunku todėl, kad reikia tartis su svetimais žmonėmis, organizuoti nešimą, nervintis dėl namų, susipykti su savais ir pripažinti, kad vienas pats ne viską sutvarkysi. Kitą kartą, prieš skelbdama didelį daiktą, daryčiau kelis dalykus:

  • iš karto nufotografuočiau ne tik daiktą, bet ir išnešimo kelią;
  • aiškiai parašyčiau apie aukštą, laiptus, durų plotį ir tai, kiek pagalbos galime suteikti;
  • nepriimčiau pirmo pažado kaip galutinio susitarimo;
  • iš anksto pasitarčiau su šeima, kad vienas skelbimas nevirstų kelių dienų įtampa;
  • leisčiau sau atsisakyti, jei matau, kad žmonės neįvertino situacijos.

Dabar ten stovi nedidelė sofa, tik sieną vis dar atidedame perdažyti, nes vis atsiranda svarbesnių išlaidų. Bet pro tą kampą bent galima normaliai praeiti, o namuose nebėra dulkių ant klavišų, kurių niekas nebespaudė. O kaip pasielgtumėte jūs – laikytumėte tokį daiktą dėl šeimos prisiminimų ar ieškotumėte, kam jis dar galėtų praversti?

Prenumeruoti

Rytinis laiškas su 5 skaitomiausiais straipsniais

Įvertinkite šį straipsnį:

" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.webp" width="56" height="56" alt="😡" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.webp" width="56" height="56" alt="😕" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.webp" width="56" height="56" alt="😐" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.webp" width="56" height="56" alt="🙂" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.webp" width="56" height="56" alt="😍" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti

Komentarai

Būkite pirmas, kuris pakomentuos

El. paštas neprivalomas ir nebus skelbiamas viešai.

Daugiau šia tema

Visos temos naujienos

Ieškote daugiau?

Atraskite kitus straipsnius