Nuomininkui leidau deklaruoti gyvenamąją vietą mano bute. Jis išsikraustė prieš metus, o jo laiškai ir antstolių raginimai vis dar ateina man
Pirmą voką su antstolio raginimu radau tarp prekybos centro reklaminio leidinio ir sąskaitos už elektrą. Grįžau po darbo dar su purvinais batais, telefonas buvo nusėdęs, o ant šaldytuvo jau gulėjo keli neatidaryti laiškai. Man 46-eri, gyvenu Kaune, dviejų kambarių bute, kurį po skyrybų tvarkausi po truputį, kai lieka pinigų ir jėgų. Vieną kambarį buvau išnuomojusi, nes papildomos pajamos atrodė visai protingas sprendimas.
Jis buvo mandagus, dirbo pamaininį darbą, sakė, kad dėl įvairių reikalų jam reikia deklaruoti gyvenamąją vietą. Tada neatrodė, kad čia gali būti kokia nors bėda: žmogus gyvena, moka nuomą, normaliai bendrauja. Galvojau paprastai – kol gyvena, deklaruotas čia, išsikraustys, susitvarkys kitur. Bet jis išėjo prieš metus, o jo vardu vis dar ateina laiškai, priminimai ir vis dažniau vokai, kurių net nesinori liesti.
Iš pradžių atrodė, kad užteks vienos žinutės
Nuomininką vadinsiu Mariumi. Jis gyveno mano bute beveik pusantrų metų. Buvo ramus, triukšmo nekėlė, tik nuomą kartais pervesdavo vėliau ir vis sakydavo: „Kitą savaitę.“ Nebuvo nei kažkoks baisus žmogus, nei labai patikimas. Tiesiog iš tų, kuriems reikia priminti. Kai pasakė, kad išsikrausto, net palengvėjo – norėjau šį tą paremontuoti ir kurį laiką nieko nebeįsileisti.
Išsikraustymo dieną kartu apėjome virtuvę, vonią, pasižiūrėjome skaitiklius. Spintelėje buvo likę grikių pakelis, kažkoks pigus puodelis nuskilusiu kraštu. Paklausiau, ar jau persideklaravo gyvenamąją vietą. Jis tik numojo ranka: – Kitą savaitę susitvarkysiu, dabar daug reikalų. Aš nespaudžiau. Reikėjo išplauti grindis, paskambinti dėl varvančio čiaupo, kitą rytą vėl į darbą.
Po mėnesio atėjo pirmas laiškas jo vardu. Parašiau Mariui, kad paštas vis dar keliauja į mano adresą ir reikėtų susitvarkyti. Jis greitai atsakė, atsiprašė, parašė, kad jau „beveik viską padarė“. Tuomet tikrai galvojau, kad tiesiog užmiršo ir netrukus viskas baigsis.
Vokai ant šaldytuvo pradėjo daugintis
Paskui laiškų daugėjo. Vieni paprasti, kiti registruoti, dar kiti atrodė visai rimtai – ant vokų ryškiai atspausdintas vardas, pavardė, kažkokie perspėjimai. Jų neatplėšiau, nes ne mano korespondencija. Bet kiekvieną kartą supykdavau. Mano adresas liko susietas su žmogumi, kurio nemačiau jau seniai, o jis, panašu, niekur neskubėjo.
Vieną rytą kaimynė iš kito aukšto prie laiptinės paklausė, ar pas mane viskas gerai. Sakė, buvo užėjęs vyras, klausė, ar čia gyvena Marius. Ji nekalbėjo piktai, bet man vis tiek buvo nemalonu. Tarsi čia aš būčiau prisidariusi skolų. Pasakiau, kad jis seniai išsikraustęs. Grįžusi prie durų radau dar vieną voką. Tąkart jau neberašiau labai mandagiai.
Parašiau tiesiai, kad mano butas nėra jo pašto dėžutė ir kad man nepatogu dėl tų nuolatinių laiškų. Marius atrašė vakare: – Suprantu, rytoj paskambinsiu ir susitvarkysiu. Tas „rytoj“ po to dar kelis kartus pasikartojo, tik niekas akivaizdžiai nesikeitė.
Nemaloniausia buvo ne dėl laiškų
Ilgainiui nerimavau jau ne tiek dėl pačių vokų, kiek dėl to, kad nežinau, kas dar gali nutikti. Nesinori, kad prie durų svetimo žmogaus ieškotų kiti žmonės, ypač kai namuose viena lieka mano paauglė dukra. Ji ir taip jautriai reaguoja į skambutį į duris, ypač vakare, kai grįžta iš būrelio, o laiptinėje dažnai šviečia viena lemputė. Kartą ji pasakė, kad kažkoks vyras paklausė, ar čia gyvena Marius. Tada supratau, kad nebegaliu to palikti kaip yra.
Paskambinau Mariui. Jis neatsiliepė, nors žinutes, mačiau, perskaitė. Po kelių dienų perskambino ir aiškino, kad dabar gyvena pas draugę, o ten, esą, negali deklaruoti gyvenamosios vietos, nes butas ne jos. Išklausiau, bet pasakiau, kad jo aplinkybės nebegali likti mano problema. Buvau piktesnė, nei ketinau, net leptelėjau, kad reikėjo apie tai pagalvoti prieš išsikraustant.
Paskui dėl tono truputį graužiausi. Gal žmogus tikrai turėjo savų bėdų. Bet kartu supratau, kad per ilgai bandžiau būti supratinga, nors reikėjo aiškiai pasakyti, kur mano riba. Gerumas be aiškaus susitarimo greitai tampa pareiga, nors niekas jos garsiai ir neprašo. Marius pažadėjo atvažiuoti pasiimti susikaupusių laiškų, bet neatvažiavo nei tą savaitę, nei kitą.
Vieną popietę nebesutikau būti tarpininke
Praėjus maždaug metams po jo išsikraustymo gavau dar vieną pranešimą, kuriame vėl buvo minimas antstolis. Voko neatidariau, bet vien užrašo pakako suprasti, kad čia ne reklama. Tą popietę sėdėjau virtuvėje prie atvėsusios kavos ir žiūrėjau į laiškus, kuriuos buvau sudėjusi į stalčių. Galvojau, kiek dar juos laikysiu. Keista, kad žmogus, kuris seniai čia negyvena, vis dar kažkaip užima vietą mano namuose.
Pasitariau su pažįstama, kuri kažkada turėjo panašią istoriją su buvusiu kambarioku. Ji nevaidino žinovės, tik pasakė, kad nereikia vien spėlioti ar laukti. Patarė pasidomėti, ką savininkas tokioje situacijoje apskritai gali padaryti. Taip ir padariau: kreipiausi ten, kur tvarkomi gyvenamosios vietos duomenys, paaiškinau situaciją ir paklausiau, kokie galėtų būti mano veiksmai. Man paaiškino bendrą tvarką, pasakė, ką reikėtų išsiaiškinti ir kokių dokumentų gali prireikti. Bent jau nustojau jaustis visiškai įstrigusi.
Mariui parašiau paskutinę žinutę, kad laiškų nebekaupsiu ir nebeperdavinėsiu per kaimynus ar pažįstamus. Parašiau, kad jis pats turi pasirūpinti savo reikalais, o aš tvarkysiu tai, ką galiu padaryti kaip savininkė. Jis atrašė trumpai: – Gerai, supratau. Ar tikrai suprato, nežinau. Bet man tąkart jau nebereikėjo jo įtikinėti.
Ramybė grįžo ne iš karto, bet ribos atsirado
Dabar laiškų dar kartais pasitaiko, nors rečiau. Matyt, kai kur tebėra paliktas senas adresas, o ne viskas pasikeičia per vieną dieną. Vis dėlto butas pamažu vėl atrodo tik mano: ant virtuvės stalo guli dukros sąsiuviniai, prie durų stovi mūsų batai, nereikia kaskart krūptelėti išgirdus skambutį. Tiesa, liko viena neišspręsta smulkmena – kartais pašto sistemoje vis dar pasirodo registruotas siuntinys jo vardu.
Iš šios situacijos sau pasiėmiau kelis paprastus dalykus:
- leidžiant žmogui deklaruoti gyvenamąją vietą, verta iš anksto aiškiai sutarti, kas bus jam išsikrausčius;
- nereikia metus laukti vien todėl, kad nesinori atrodyti nemandagiai;
- svetimų laiškų geriau neatidarinėti, bet jų ignoravimas irgi ne visada išsprendžia problemą;
- kai kyla neaiškumų, verta kreiptis į atsakingą įstaigą ir išsiaiškinti savo galimybes, o ne pasikliauti pažadais žinutėse.
Nemanau, kad Marius sąmoningai norėjo man pakenkti. Greičiausiai tiesiog atidėliojo nemalonius dalykus, kaip kartais darome visi. Bet aš supratau, kad svetimos problemos neturi tapti nuolatine mano buities dalimi vien todėl, kad kažkada norėjau padėti. O kaip pasielgtumėte jūs, jei buvusio nuomininko laiškai ir raginimai vis dar keliautų į jūsų namus?
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


