Į sodybą tuo pačiu keliu važiavome 30 metų. Naujas lauko savininkas vieną dieną jį užtvėrė

Užvertas lauko keliukas
Užvertas lauko keliukas Nuotrauka: OpenAI

Tą šeštadienį tėtis laukė, kol parvešiu jam benzino žoliapjovei. Nuo pagrindinio kelio pasukau ten pat, kur sukdavau kiekvieną savaitgalį. Pavažiavęs gal šimtą metrų pamačiau per kelią ištemptą grandinę. Viename gale ji buvo pritvirtinta prie metalinio stulpo, kitame – užrakinta spyna. Sustojau ir paskambinau tėčiui. Paklausiau, ar jis žino, kas čia padaryta. Tėtis iš pradžių nesuprato, apie kokį kelią kalbu. Paskui paprašė pakartoti, ar grandinė tikrai užrakinta.

Palikau automobilį ten, kur buvo vietos apsisukti, ir pasiėmiau bakelį. Iki sodybos nuėjau pėsčias. Tėtis jau stovėjo kieme, šalia iš garažo išstumtos žoliapjovės. Padėjau bakelį prie durų. Jis pirmiausia paklausė, ar mano automobilis niekam netrukdo pravažiuoti. Pasakiau, kad ten šiuo metu ir taip niekas nepravažiuos. Tėtis patylėjo, paskui tarė: „Trisdešimt metų pravažiuodavo.“

Tėtis su ankstesniu savininku susitarė žodžiu

Tas kelias eina per kaimyno lauką ir baigiasi prie mūsų kiemo. Vaikystėje juo į sodybą atvažiuodavau su tėvais, vėliau pats atsiveždavau draugų ir savo vaikus. Kai tvarkėme stogą, tuo keliu atvažiavo meistrai. Juo atvežė ir malkas. Niekam nereikėdavo aiškinti, per kur važiuoti. Jeigu kas paskambindavo pasiklausti, kur sukti nuo pagrindinio kelio, tėtis sakydavo, kad pamatys dvi vėžes per lauką ir jomis atvažiuos iki pat kiemo.

Apie tai, kaip atsirado tas susitarimas, tą šeštadienį tėčio paklausiau bene pirmą kartą. Jis sakė su ankstesniu savininku sutaręs paprastai. Pasikalbėjo prie lauko, šis leido važiuoti ir paprašė laikytis to paties kelio, kad niekas nesuktų skersai pasėlių. Taip ir darėme. Jeigu po lietaus išvažinėdavome duobes, tėtis jas palygindavo. Jam atrodė, kad kol abu sutaria ir vienas kitam netrukdo, dėl to atskirai tvarkyti dokumentų nereikia.

Kai laukas buvo parduotas, žinojome, kad turėsime naują kaimyną. Pačiam net į galvą neatėjo, kad reikėtų su juo kalbėtis apie kelią. Jis buvo taip seniai naudojamas, kad man atrodė savaime suprantamas. Tiesą sakant, persikėlęs į miestą dažniau pagalvodavau, ar po lietaus tuo keliu pravažiuosiu, nei kam priklauso žemė po automobilio ratais.

Kaimynas paklausė, ar galime parodyti, kur įregistruotas servitutas

Su naujuoju savininku susitikau kitą dieną. Nuėjau nusiteikęs pasakyti, kad jis užtvėrė mums įvažiavimą. Pirmas mano klausimas buvo, kodėl prieš užrakindamas grandinę jis mums nepaskambino. Atsakė, kad mūsų numerio neturėjo. Tada pasakė pirkdamas lauką peržiūrėjęs dokumentus ir servituto ten neradęs. Paklausė, ar turime ką nors raštu. Pasakiau, kad tuo keliu važiuojame jau trisdešimt metų. Jis atsakė suprantantis ir dar kartą paklausė, ar turime dokumentą.

Mane užgavo, kad mūsų trisdešimt metų pokalbyje taip greitai susitraukė iki vieno klausimo apie popierius. Pasakiau, kad jeigu jį erzina svetimos mašinos lauke, galėjome susitarti, kas ir kada važiuoja. Jis atsakė, kad būtent to ir būtų norėjęs prieš mums toliau važinėjant. Žemę nusipirko savo darbams, o per lauką, kaip pats matė, važiuodavome ne vien mudu su tėčiu. Pasakė, kad negali kiekvieną kartą spėlioti, ar važiuoja mūsų svečiai, ar kas nors tiesiog pamatė vėžes ir nusprendė sukti.

Kai grįžau, tėtis jau buvo išsitraukęs sodybos dokumentus. Ant stalo gulėjo seni sklypo planai, pirkimo dokumentai ir keli lapai, kurių jis net nebeprisiminė turįs. Su pirštu vedė per planą ir rodė, kur, jo supratimu, buvo važiuojama. Aš ieškojau, ar kur nors nurodyta teisė naudotis tuo keliu. Galiausiai pasitikrinome registro duomenis. Kelio servitutas nebuvo įregistruotas. Tėtis dar kurį laiką vartė tą patį segtuvą. Paskui pasakė, kad jeigu būtų žinojęs, kuo tai baigsis, būtų su anuo savininku dar kartą pasikalbėjęs, kol laukas nebuvo parduotas.

Pėsčias nueisi. Pabandyk taip parsivežti malkų

Kol ieškojome, ką daryti, į sodybą kelis kartus nuėjau pėsčias. Iš pradžių sau sakiau, kad tie keli šimtai metrų dar nieko baisaus. Kol eini tuščiomis, taip ir yra. Kartą nešiausi du pirkinių maišus ir tėčio prašytą įrankių dėžę. Pusiaukelėje teko viską padėti ant žemės ir persidėti, nes maišas plyšo. Tada pradėjau galvoti, ką darysime, kai reikės atvežti malkas. Jų po kelis glėbius iš automobilio iki kiemo neprinešiosi.

Pažiūrėjome ir iš kitos sodybos pusės. Pėsčiam ten vietomis galima praeiti, bet automobiliu į kiemą taip neįvažiuosi. Tėtis pasiūlė dar kartą paklausti ankstesnio savininko, ar jis prisimena susitarimą. Pasakiau, kad tikriausiai prisimena. Abu gerai žinojome, ką jis pasakytų. Leido važiuoti, kol laukas priklausė jam. Dabar reikėjo susitarti su žmogumi, kuriam jis priklauso šiandien.

Antrą kartą pas kaimyną ėjau jau su konkrečiu klausimu. Paklausiau, ar jis sutiktų kartu pasižiūrėti, per kurią lauko vietą mums būtų galima patekti į sodybą, kad kuo mažiau trukdytume jo darbams. Jis pasakė galįs apžiūrėti lauko pakraštį. Pažado nedavė. Ten, kur mums iš pirmo žvilgsnio atrodė paprasta pasukti, jam reikėjo vietos apsisukti su technika. Sutarėme pirmiausia išsiaiškinti, ar ten išvis tilptų privažiavimas ir kiek kainuotų jį įrengti. Iki tol jis sutiko vieną kartą atrakinti grandinę, kad galėtume atsivežti malkų. Paprašė iš anksto pasakyti, kurią valandą atvažiuos vairuotojas.

Kai apie tai pranešiau tėčiui, jis paklausė, ar grandinę po to vėl užrakins. Pasakiau, kad taip. Tėtis susirado malkų vežėjo numerį ir paskambino. Girdėjau, kaip derino laiką, paskui pradėjo aiškinti, kur tas kelias per lauką. Vairuotojas, matyt, jį nutraukė, nes tėtis atsakė: „Žinau, kad žinai. Tik paskambink, kai būsi prie posūkio. Ateisiu pasitikt.“ Iki tol į mūsų kiemą jis visada atvažiuodavo pats.

Pagal Nacionalinės žemės tarnybos paaiškinimą, savininkams susitarus kelio servitutą galima nustatyti notaro patvirtinta sutartimi ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Savininkams nesusitarus, teismas, spręsdamas dėl servituto, vertina, ar be jo sklypu galima naudotis pagal paskirtį normaliomis sąnaudomis.

Prenumeruoti

Rytinis laiškas su 5 skaitomiausiais straipsniais

Įvertinkite šį straipsnį:

" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.webp" width="56" height="56" alt="😡" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.webp" width="56" height="56" alt="😕" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.webp" width="56" height="56" alt="😐" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.webp" width="56" height="56" alt="🙂" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.webp" width="56" height="56" alt="😍" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti

Komentarai

Būkite pirmas, kuris pakomentuos

El. paštas neprivalomas ir nebus skelbiamas viešai.

Daugiau šia tema

Visos temos naujienos

Ieškote daugiau?

Atraskite kitus straipsnius