Su broliu paveldėjome tėvų butą po pusę. Jis jame gyvena jau trejus metus, o mano dalies nuomos nemoka, nes „tai ir mano butas“
Sąskaita už komunalines paslaugas už tris mėnesius gulėjo ant mano šaldytuvo, prispausta magnetuku, nors tame bute negyvenu jau seniai. Man 42-eji, auginu du mokyklinio amžiaus vaikus, su vyru nuomojamės nedidelį butą Kaune, nes didesnio savo būsto kol kas neįperkame. Tėvų dviejų kambarių butą su broliu paveldėjome po lygiai. Iš pradžių atrodė, kad susitarsime be didelių dramų. Jis liko ten gyventi, nes tuo metu skyrėsi ir neturėjo kur iškart eiti. Aš sutikau palaukti, galvodama, kad tai truks kelis mėnesius.
Praėjo treji metai, o pokalbiai apie butą vis baigdavosi tuo pačiu. Brolis sakydavo, kad jam irgi priklauso pusė, todėl jis man nieko neprivalo mokėti. Aš bandydavau paaiškinti, kad jis vienas naudojasi visu butu, o mes tuo metu kas mėnesį mokame nuomą ir man mano dalis nėra tik popieriuose. Nenorėjau nei iš jo uždirbti, nei juolab išmesti į gatvę, bet giminystė nepanaikina paprastų susitarimų. Labiausiai vargino tai, kad apie butą galiausiai kalbėdavome tik trumpomis, piktomis žinutėmis.
Po laidotuvių pažadas liko kabėti ore
Po tėčio mirties su broliu beveik nekalbėjome apie praktinius dalykus. Reikėjo sutvarkyti daiktus, atiduoti kaimynei mamos gėles, išnešti seną sofą, kurios niekam nereikėjo. Brolis tada pasakė, kad pagyvens bute laikinai, nes jo nuomojamas kambarys buvo ankštas ir nemalonus. Aš tik linktelėjau. Atrodė nejauku pradėti skaičiuoti, kam kas priklauso, kai dar visur buvo tėvų daiktų.
Pirmus metus jis pats mokėjo sąskaitas ir kartais parašydavo, kad sugedo skalbyklė ar reikia pakeisti vonios maišytuvą. Aš neprieštaravau, o kai reikėjo prisidėti prie smulkesnių darbų, pervesdavau savo dalį. Jis sakydavo, kad buto niekam neišnuomosime, kol jis ten gyvena, o paskui „žiūrėsim“. Tas „paskui“ buvo patogus abiem: jam nereikėjo skubėti ieškotis kitos vietos, o man nereikėjo kelti nemalonaus klausimo.
Antrais metais mano vyro darbe sumažėjo valandų, vaikams atsirado daugiau išlaidų mokyklai, būreliams, dantistui. Į butą pradėjau žiūrėti ne vien kaip į tėvų palikimą, kurio geriau neliesti, bet ir kaip į mūsų šeimos turtą. Pasiūliau broliui bent paprastai susitarti, kaip jis naudotųsi ir mano dalimi, gal galėtų prie mūsų biudžeto prisidėti bent kiek. Jis atkirto: – Tai ir mano butas, kodėl turėčiau tau mokėti nuomą?
Vienas sakinys pavertė mane svetima savo namuose
Man tas sakinys užstrigo ne todėl, kad jis būtų visiškai neteisingas. Taip, tai ir jo butas, jo vaikystės kambarys, ta pati laiptinė, kur kaimynė iki šiol paklausia, kaip laikomės. Bet tai buvo ir mano dalis, o jis kalbėjo taip, lyg būčiau svetimas žmogus, bandantis iš jo kažką išpešti. Kelias dienas jam nerašiau, nes bijojau, kad pasakysiu per daug.
Vėliau nuvažiavau pasiimti kelių likusių mamos virtuvinių indų, kurių buvau prašiusi dar seniai. Prie durų buvo prinešta smėlio, koridoriuje stovėjo jo purvini batai, ant kėdės mėtėsi darbo rūbai. Brolis grįžo pavargęs, iš kišenės išsitraukė telefoną ir tik tada paklausė, ko man reikia. Buvau nusiteikusi kalbėti ramiai, bet pamačiusi visą tą vaizdą supratau, kad jis čia jaučiasi vienintelis šeimininkas. Pasakiau aštriau, nei reikėjo.
Jis supyko, kad skaičiuoju jo gyvenimą ir neįvertinu, kiek jis vienas rūpinasi butu. Iš dalies jis buvo teisus: jis moka už kasdienes išlaidas, kviečia meistrą, kalbasi su namo administratore, kai kas nors nutinka. Bet aš jam priminiau, kad rūpinimasis būstu nėra tas pats, kas teisė vienam nuspręsti, kaip juo naudotis. Tą vakarą išėjau pasiėmusi tik du puodelius, nors važiavau visai ne dėl jų.
Pradėjome skaičiuoti ne pinigus, o nuoskaudas
Mūsų ginčas greitai pasidarė ne vien apie butą. Brolis priminė, kad paskutiniais mamos metais jis dažniau važiuodavo pas ją su maistu ir vaistais, nes gyveno arčiau. Aš priminiau, kad derinau vizitus, daug ką tvarkiau telefonu ir savaitgaliais veždavau mamą, kai reikėdavo. Abu turėjome ką pasakyti, tik nė vienas tuo metu nelabai norėjome pripažinti kito pastangų.
Vieną sekmadienį susitikome kavinėje prie prekybos centro, nes namuose, atrodė, vėl susipyksime. Iš anksto užsirašiau, ką noriu pasakyti, kad nepradėčiau jo kaltinti. Pasakiau, jog nenoriu jo iškeldinti ir nenoriu dabar pat pardavinėti buto, tačiau man reikia aiškaus susitarimo, ne vien pažadų. Jis ilgai tylėjo, paskui pasakė: – Man atrodė, kad tu nori pasinaudoti tuo, kad man dabar sunkiau.
Tada pirmą kartą išgirdau ne pyktį, o jo baimę. Jis dirbo pamainomis, po skyrybų buvo įpratęs viską tempti vienas ir bijojo prarasti vienintelę stabilesnę vietą. Vis dėlto pasakiau, kad ir aš negaliu trejus metus apsimesti, jog mano pusė neegzistuoja. Man reikėjo aiškumo, o ne dar vieno pažado, kad „kažkaip susitvarkys“.
Susitarimas nebuvo gražus, bet bent jau konkretus
Po to pokalbio stebuklas neįvyko. Brolis iškart nesutiko su viskuo, o aš irgi nebebuvau linkusi taip lengvai nusileisti kaip anksčiau. Kelias savaites rašėme vienas kitam žinutes, kartais vėl išlįsdavo senos nuoskaudos. Galiausiai nutarėme aptarti kelis realius variantus: ar jis galėtų reguliariai atsiskaityti už naudojimąsi mano dalimi, ar abu kauptume lėšas buto tvarkymui ir vėliau spręstume, ką daryti toliau.
Sutarėme pradėti nuo paprastesnio dalyko: jis prisiėmė visas kasdienes buto išlaidas ir pažadėjo reguliariai prisidėti prie mano šeimos biudžeto tiek, kiek jam tuo metu įmanoma. Tai nėra idealus sprendimas ir tikriausiai nėra tai, ką gaučiau, jei butu naudotumėmės kitaip. Bet pirmą kartą turėjome ne miglotą „vėliau“, o bent šiokį tokį planą, kurį sutarėme po kurio laiko aptarti iš naujo. Taip pat nutarėme, kad apie didesnius remonto darbus ar kitus sprendimus pasikalbėsime prieš ką nors darant, o ne tada, kai jau pakabintos naujos spintelės.
Man buvo sunku priimti, kad brolis šią situaciją mato kitaip nei aš. Jam, manau, buvo nelengva pripažinti, kad gyvenimas bute vienam negali tęstis be jokio susitarimo. Dabar mūsų pokalbiai dar nėra lengvi, ypač kai atsiranda sąskaitos ar reikia kažką keisti virtuvėje. Bet bent jau nebeapsimetame, kad problema išnyks, jei apie ją nekalbėsime.
Ką daryti, kai šeimoje bendras turtas pradeda skirtis nuo bendro jausmo
Iš šitos istorijos supratau, kad artimi žmonės kartais vengia konkretaus pokalbio būtent todėl, kad nori išsaugoti santykį. Tik nutylėjimas dažnai padaro priešingai: kaupiasi priekaištai, o tada vienas sakinys apie pinigus skamba kaip asmeninis puolimas. Aš pati per ilgai laukiau, kol mano nepasitenkinimas tapo toks didelis, kad jau nebemokėjau apie tai kalbėti visai ramiai. Dabar galvoju, kad reikėjo aiškintis tada, kai brolis tik įsikėlė.
- Kalbėti apie bendrą turtą anksti, kol nė vienas nesijaučia prispaustas prie sienos.
- Atskirkite senas šeimos nuoskaudas nuo dabartinio praktinio klausimo, net jei jos vis tiek išlenda į paviršių.
- Susitarimą užrašykite sau paprastais žodžiais, kad vėliau neliktų skirtingų prisiminimų, kas buvo pažadėta.
- Pripažinkite kito žmogaus pastangas, bet nepaverskite jų priežastimi ignoruoti savo poreikius.
Mes su broliu dar neišsprendėme visko: jis vis atideda vonios plytelių remontą, o aš vis dar jaučiu įtampą prieš paklausdama apie pervedimą. Vis dėlto nebelaikau savęs bloga seserimi vien todėl, kad noriu sąžiningumo. O kaip pasielgtumėte jūs, jei artimas žmogus vienas naudotųsi bendru turtu, bet sakytų, kad nieko skolingas nėra?
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


