Gimtadienio proga gavau dovanų kuponą į SPA už 120 eurų. Kai pagaliau suradau laiko, paaiškėjo, kad jis nebegalioja jau dvi savaites, o pinigų negrąžina
Kuponą radau virtuvės stalčiuje sekmadienį, kai ieškojau lipnios juostos dukros mokykliniam darbeliui. Man 39-eri, dirbu buhaltere nedidelėje įmonėje Kaune, auginame du vaikus, o vyras dažnai grįžta vėliau už mane. Tą SPA dovanų kuponą už 120 eurų per gimtadienį padovanojo kolegės, nes ne kartą buvau sakiusi, kad noriu bent vienos dienos be pietų dėžučių, skalbinių ir telefono skambučių. Vokelį buvau pasidėjusi saugiai, kad nepamesčiau, tik tas „saugiai“ mūsų namuose dažnai reiškia, kad po kelių mėnesių nebežinau, kur ieškoti.
Iš pradžių net apsidžiaugiau, nes pagaliau atsirado laisvas šeštadienis: vaikai buvo sutarę nakvoti pas mano sesę, o vyras tą dieną neturėjo darbo. Įsivaizdavau baseiną, chalatą, ramų pietų stalą ir bent porą valandų, kai niekam nereikia atsakyti, kur padėtos kojinės. Tada perskaičiau smulkų tekstą kupono apačioje ir pamačiau galiojimo datą. Ji buvo pasibaigusi prieš dvi savaites. Mano planuota rami diena per kelias minutes virto pykčiu ant savęs ir gėda, nors, rodos, dėl ko čia taip gėdytis.
Stalčiuje gulėjo ne tik kuponas, bet ir mano atidėliojimai
Kuponą gavau prieš metus, per vakarienę su kolegėmis. Tą vakarą juokėmės, kad man reikia priverstinių atostogų, nes net prie torto tikrinau darbo telefoną. Grįžusi namo kuponą parodžiau vyrui ir pasakiau, kad rezervuosiu laiką artimiausiomis savaitėmis. Bet tada vienas vaikas susirgo, paskui reikėjo važiuoti pas tėvus, darbe prasidėjo įtemptesnis laikas, ir vis nusikeldavau.
Keisčiausia, kad kartais apie tą dovaną prisimindavau. Šluostydama vonios lentyną ar prie šaldytuvo kabindama naują sąskaitą pagalvodavau: reikėtų užsirašyti. Tačiau atrodydavo, kad SPA reikia visos dienos, o tokios dienos mūsų šeimoje atsiranda tik tada, kai jas iš anksto labai atkakliai suplanuoji. Poilsį laikiau dalyku, kurį galiu pasilikti vėlesniam laikui, lyg jis pats savaime niekur nedings.
Vyras, pamatęs mano veidą virtuvėje, paklausė, kas nutiko. Pasakiau jam datą ir iškart pridėjau, kad pati kalta, nereikėjo tiek tempti. Jis gūžtelėjo pečiais: – Paskambink, gal ką nors pasiūlys. Man nuo tos frazės net pasidarė pikta. Jau buvau nusiteikusi, kad nieko nebus, o jis kalbėjo taip paprastai.
Skambutis prasidėjo mandagiai, o baigėsi labai trumpai
Pirmadienį per pietų pertrauką paskambinau į SPA registratūrą. Lauke buvo šlapdriba, stovėjau prie biuro durų su plonu paltu. Moteriai pasakiau kupono numerį, paaiškinau, kad terminas pasibaigęs visai neseniai, ir paklausiau, ar būtų galima jį pratęsti. Ji patikrino ir ramiai pasakė, kad kuponas nebegalioja.
Paklausiau, gal bent būtų galima tą sumą pritaikyti kitai paslaugai arba primokėti, jei kainos jau pasikeitusios. Atsakymas iš esmės buvo toks pats: pinigai negrąžinami, o pasibaigus galiojimui kupono panaudoti nebegalima. Registratorė neskambėjo grubiai, net pasakė suprantanti, kad taip nutinka. Vis tiek užkliuvo tas dalykiškas tonas, nes man tai nebuvo vien popierėlis. Tai buvo kolegių surinkta dovana ir mano vis atidėtas poilsis.
Baigusi pokalbį dar parašiau bendruoju jų el. paštu. Trumpai, be pykčio, nurodžiau, kad vėlavimas tik dvi savaitės, ir paprašiau išimties. Atsakymas atėjo kitą dieną – mandagus, bet toks pats. „Deja, negalime“, – perskaičiau ir kelias minutes žiūrėjau į ekraną, nors reikėjo eiti ruošti vakarienės.
Labiausiai supykau ne ant jų, o ant savęs namuose
Vakare virtuvėje buvo įprastas chaosas: ant kėdės kabėjo neišdžiūvę sportiniai marškinėliai, vaikai ginčijosi dėl planšetės, ant stalo stovėjo puodas makaronų. Vyras paklausė, ar gavau atsakymą, ir aš per aštriai pasakiau, kad, aišku, negavau nieko. Jis pasiūlė išvažiuoti bent į pirtį ar baseiną kur nors netoliese, bet tada man tai nuskambėjo kaip prastas pakaitalas. Atrodė, kad jei jau praradau 120 eurų, tai nebeturiu teisės dar leisti pinigų poilsiui.
Kitą rytą kolegė, kuri organizavo dovaną, paklausė, ar jau buvau SPA. Buvo nejauku prisipažinti, kad kuponas pasibaigė stalčiuje. Ji nesmerkė, tik nusijuokė, kad pati yra pamiršusi teatro bilietus, ir pasakė, jog mes visos kažkaip geriau mokame rūpintis kitais nei savimi. Dėl prarastos dovanos lengviau nepasidarė, bet bent nebesijaučiau vienintelė tokia išsiblaškiusi.
Supratau, kad mane erzina ne vien įstaigos atsisakymas. Labiau erzino tai, kad per metus neradau kelių valandų sau, nors radau laiko tėvų vizitams, vaikų būreliams, darbo užduotims ir net kaimynės prašymui prižiūrėti katę per atostogas. Vis laukiau idealiai laisvos dienos, kurios realybėje beveik nebūna. Taip ir likau be SPA bei be to mažo pažado sau.
Vietoj didelės dienos pasirinkau paprastesnį planą
Tą patį šeštadienį vis tiek išleidau vaikus pas sesę. Iš pradžių norėjau viską atšaukti, nes buvau susierzinusi ir nenorėjau apsimesti, kad man gera. Tačiau vyras pasiūlė nueiti papusryčiauti į mažą vietą prie namų, o paskui tiesiog pasivaikščioti po prekybos centrą be sąrašo ir skubėjimo. Skamba nelabai įspūdingai, bet man net nereikėjo niekam priminti, kad reikia nusipirkti duonos ar pasiimti striukę.
Vėliau užėjau į vaistinę nusipirkti veido kremo, kurį vis atidėdavau, ir ilgiau nei įprastai pasėdėjau prie kavos. Grįžę namo, aišku, neradome jokio tvarkos stebuklo: prieškambaryje vėl gulėjo purvini batai, o skalbinių krepšys buvo pilnas. Bet tą vakarą sąmoningai nepuoliau visko tvarkyti. Nusprendžiau, kad dušas be beldimo į duris ir valanda su serialu yra visai normali poilsio versija.
Po kelių dienų telefone susidėjau priminimus apie dovanų kuponus, bilietus ir registracijas. Sprendimas gal ir neromantiškas, bet man tinka: jei pasikliauju atmintimi, ji dažniausiai primena per vėlai. Kupono dar neišmečiau, jis guli prie sąskaitų ant šaldytuvo lentynėlės, nes kol kas nesinori. Matyt, kada nors išmesiu, bet dabar jis dar kažkaip kliūva už akių.
Poilsio nereikia užsitarnauti iki paskutinės minutės
Iš šitos istorijos neišsinešiau didelės pamokos apie tai, kas teisus. Įstaiga laikėsi savo tvarkos, o aš tikrai galėjau pasitikrinti datą anksčiau. Vis dėlto dabar bandau nebekalbėti apie poilsį taip, lyg jis būtų prizas už idealiai sutvarkytą gyvenimą. Jei laukiu, kol baigsis visi darbai, laisvo laiko neatsiranda.
- Dovanų kuponus ir bilietus pasižymiu telefone tą pačią dieną, kai juos gaunu.
- Nesvajoju tik apie visą laisvą savaitgalį – kartais užtenka rezervuoti kelias valandas.
- Jei matau, kad planas griūva, bandau susisiekti anksčiau, o ne paskutinę savaitę.
- Stengiuosi nebausti savęs dar labiau, jei kažką pražiopsojau, nes pyktis laiko atgal nesugrąžina.
Vis dar pagalvoju apie tuos 120 eurų, ypač kai parduotuvėje prie kasos tenka perskaičiuoti, ar užteks iki savaitės galo. Bet dabar bent suprantu, kodėl tas kuponas taip ilgai gulėjo stalčiuje, ir nenoriu to kartoti su kitu dalyku, kurio man iš tikrųjų reikia. O kaip pasielgtumėte jūs, jei dovanų kuponas būtų pasibaigęs vos prieš kelias savaites?
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


