Lėktuve primokėjau 25 eurus, kad galėčiau ištiesti kojas. Visą skrydį prie jų stovėjo kaimyno krepšys
Kai šalia sėdintis keleivis paklausė, ar gali trumpam padėti krepšį prie mano kojų, pasakiau, kad gali. Virš mūsų lentyna jau buvo pilna, žmonės dar lipo į lėktuvą, o jis su tuo krepšiu stovėjo ir trukdė kitiems praeiti. Pamaniau, kad visi susės, atsiras laiko apsidairyti ir krepšį perkelsime. Išlipant jis ištraukė jį iš tos pačios vietos, į kurią įstūmė vos atsisėdęs. Tada ir prisiminiau, kaip pirkdamas bilietą svarsčiau, ar verta primokėti 25 eurus už daugiau vietos kojoms.
Paprastai vietą lėktuve renkuosi pagal kainą. Šįkart skrydis buvo ilgesnis, o po kelių valandų sėdėjimo sulenktomis kojomis man dažnai įskausta kelius. Pirkdamas bilietą dar grįžau atgal patikrinti, kiek kainuotų paprasta vieta. Paskui vis dėlto primokėjau tuos 25 eurus. Atsisėdęs iškart pajutau skirtumą. Galėjau pėdas pastumti į priekį, šiek tiek ištiesti kojas ir keliu nesiremti į sėdynę. Patogiai taip pasėdėjau, kol į savo vietą atėjo kaimynas.
„Tik kol visi susės“
Krepšys buvo minkštas, su užtrauktuku per viršų. Iš pradžių keleivis bandė jį pakišti po sėdyne priešais save, bet ten jau buvo pasidėjęs mažą kuprinę. Tada pastūmė didesnį krepšį į mano pusę. Dalis palindo po sėdyne, o kitas galas liko ten, kur ką tik laikiau kojas. Aš jas patraukiau arčiau savęs. Buvome ką tik susėdę, aplink dar visi kažką kilnojo, tai dėl tokio dalyko ginčytis tikrai nenorėjau.
Kai žmonių srautas praėjime aprimo, paklausiau, ar jis dar pažiūrės, gal kitoje lentynoje yra vietos. Jis pasakė, kad kol kas aplink pilna, ir pažadėjo pasižiūrėti pakilus. Pakilus iš krepšio išsiėmė ausines, užsitraukė užtrauktuką ir vėl įstūmė jį po sėdyne. Dar palaukiau. Galvojau, žmogus įsitaisys ir pats prisimins. Paskui pamačiau, kad jis jau žiūri filmą, o aš nuo pat pakilimo sėdžiu abiem pėdomis pasisukęs į vieną pusę.
Po kurio laiko paliečiau jam ranką ir paprašiau patraukti krepšį arčiau savęs. Jis nusiėmė vieną ausinę, pažvelgė žemyn ir šiek tiek jį pasuko. Rankenos nebeliko ties mano batu, bet vietos kojoms nuo to beveik nepadaugėjo. Pasakiau, kad specialiai už ją primokėjau, nes noriu galėti ištiesti kojas. Jis atsakė, kad supranta, bet nelabai turi kur krepšio dėti. Tada užsidėjo ausinę. Krepšys liko pas mane.
Vis galvojau, kad dėl vieno krepšio neverta kelti triukšmo
Tuo metu jau pykau ir ant savęs. Kai keleivis pirmąkart paklausė, buvo paprasta pasakyti, kad man tos vietos reikia. Bet jis stovėjo praėjime, už jo laukė žmonės, o aš pats būčiau dėkingas, jeigu kas nors tokioj situacijoj leistų padėti daiktą minutei. Sutikau būtent dėl tos minutės. Paskui pasidarė sunkiau ginčytis, nes krepšys jau buvo padėtas ir kaimynui akivaizdžiai atrodė, kad abu dėl to susitarėme.
Kai pro šalį ėjo įgulos narė, paklausiau, ar gal kur nors yra laisvos vietos lentynoje. Parodžiau, koks krepšys ir kur jis padėtas. Kaimynas tuo metu vėl nusiėmė ausines. Įgulos narė žvilgtelėjo į lentynas aplink mus, bet vietos tam krepšiui nerado. Keleivis dar pabandė jį pasislinkti prie savęs. Pakėlė vieną koją, pakišo krepšį giliau ir atsisėdo. Po kelių minučių, kai vėl jo prireikė, išsitraukė ir grąžino beveik ten pat. Man jau buvo aišku, kad jeigu nieko daugiau nesakysiu, taip ir nuskrisime.
Kelias minutes svarsčiau, ar prašyti dar kartą. Visai nesinorėjo kas pusvalandį baksnoti nepažįstamam žmogui į petį. Ėmiau keisti kojų padėtį, vieną pėdą pakišdavau po savo sėdyne, kitą laikydavau šalia krepšio. Kai nuėjau į tualetą, grįždamas dar akimis perbėgau saloną. Mačiau, kad žmonių bagažo tikrai daug. Supratau, kodėl jam buvo nepatogu. Tik jo krepšys dėl to netapo mažesnis, o sėdėti susisukus vis tiek teko man.
Išlipant jam prireikė vienos sekundės
Lėktuvui nusileidus dar kurį laiką sėdėjome ir laukėme, kol pajudės eilė. Kaimynas ištraukė krepšį, užsimetė jį ant peties ir pasisuko į praėjimą. Staiga vėl turėjau tiek vietos, kiek atsisėdęs pačioje skrydžio pradžioje. Ištiesiau kojas ir net neskubėjau stotis. Keleivis jau buvo nuėjęs kelias eiles į priekį.
Po kelionės manęs paklausė, ar pasiteisino ta brangesnė vieta. Atsakiau, kad pati vieta gera. Tai pajutau iškart, kai atsisėdau. Paskui teko aiškinti, kodėl iš lėktuvo vis tiek išlipau sustingusiomis kojomis. Juokingiausia, kad pirkdamas bilietą minučių penkias svarsčiau, ar man tos papildomos vietos reikia. O kai kaimynas paklausė, ar gali ten padėti krepšį, atsakiau nė sekundės nepagalvojęs.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


