Tėčio sąskaitoje po mirties turėjo likti 7 000 eurų. Paaiškėjo, kad brolis, kol ruošėme laidotuves, jau buvo išsiėmęs dalį pinigų su tėčio kortele
Ant tėčio virtuvės stalo gulėjo laidotuvių namų lankstinukas, o ant šaldytuvo magnetu dar laikėsi jo užrašas apie neapmokėtą elektrą. Man 43-eji, gyvenu Kaune, auginu dvi paaugles dukras ir dirbu buhaltere nedidelėje įmonėje. Tėtis mirė gana netikėtai, nors pastaraisiais mėnesiais jau sunkiau vaikščiojo ir vis paprašydavo nupirkti vaistų ar maisto. Su broliu Dariumi pirmomis dienomis kalbėjome tik apie tai, ką būtina sutvarkyti: drabužius, gėles, kam paskambinti. Buvau įsitikinusi, kad bent dėl pinigų nesusipyksime, nes žinojome, jog tėtis sąskaitoje buvo pasidėjęs maždaug septynis tūkstančius eurų.
Tai nebuvo didelis palikimas, bet tėčiui tie pinigai reiškė ramybę. Jis vis kartodavo, kad nenori būti našta, jeigu prireiktų slaugos, vonios remonto ar daugiau pagalbos namuose. Mums su broliu atrodė normalu, kad pirmiausia iš tų lėšų bus padengta, kas susiję su laidotuvėmis, o paskui susėsime ir aptarsime kitus reikalus. Darius gyveno arčiau tėčio, turėjo jo namų raktus ir dažniau užsukdavo. Už tai buvau jam dėkinga. Tik vėliau supratau, kad tas, kuris arčiau, kartais turi ne tik daugiau rūpesčių, bet ir daugiau galimybių kažko nepasakyti.
Kortelės pasigedau tik tarp sąskaitų ir raktų
Po laidotuvių su vyru nuvažiavome į tėčio butą peržiūrėti dokumentų. Ant prieškambario spintelės radau akinius, vaistų dėžutes, raktų ryšulį ir kelis parduotuvės čekius. Piniginė gulėjo striukės kišenėje, tik banko kortelės joje nebuvo. Iš pradžių pagalvojau, kad tėtis ją paliko prie telefono – taip kartais darydavo, kai užsisakydavo maisto į namus.
Visai paprastai paklausiau brolio, ar nematė kortelės. Jis trumpam nutilo, tada pasakė, kad ji pas jį, nes prieš tai reikėjo nupirkti tėčiui produktų ir nenorėjo palikti jos bet kur. Tą akimirką tai neatrodė keista. Darius tikrai buvo tėčiui vežęs duonos, kefyro, buvo nupirkęs ir kačių maisto kaimynei, kuri kartais prižiūrėdavo tėčio katę. Pasakiau, kad vėliau reikės susirinkti čekius, o jis tik numojo ranka.
Vakare, grįždama iš parduotuvės, prisiminiau, kad tėtis man buvo minėjęs apytikslę sąskaitos sumą. Ne todėl, kad ketino ką nors dalyti, tiesiog norėjo, kad žinočiau, kur laikomi svarbūs dalykai. Pradėjau skaičiuoti laidotuvių išlaidas, kiek prisidėjo giminės, kiek išleidome mes, ir vis grįždavau prie to paties skaičiaus. Man rūpėjo ne vien pinigai, o tai, ar mes abu vienodai suprantame ribas.
Vienas pokalbis virtuvėje pasidarė per ankštas
Po kelių dienų Darius atvažiavo atiduoti kortelės ir pasiimti tėčio įrankių dėžės. Virtuvėje buvo vėsu, šildymo dar niekas nebuvo normaliai sureguliavęs, prie durų stovėjo mūsų purvini batai. Pasakiau, kad norėčiau kartu pažiūrėti, kiek pinigų liko ir kas jau apmokėta. Brolis iškart susierzino, tarsi būčiau jį apkaltinusi vagyste, nors dar nieko konkretaus nežinojau.
Jis pasakė, kad paėmė dalį grynųjų, nes reikėjo greitai už kai ką atsiskaityti ir nenorėjo man skambinti dėl kiekvienos smulkmenos. Paskui pridūrė, kad dalį pasiėmė sau: kelias savaites važinėjo pas tėtį, pirko maistą, vežiojo pas gydytojus, ne kartą praleido darbą. Aš žinojau, kad jis daug padarė, bet apie tai jis man beveik nieko nesakė. – Tai galėjai pasakyti, o ne pasiimti tyliai, – pasakiau. Jaučiau, kad balsas dreba.
Darius atrėžė, kad man dabar lengva kalbėti, nes aš atvažiuodavau savaitgaliais su pyragu ir patarimais. Buvo skaudu tai girdėti, nors negalėjau sakyti, kad viskas išgalvota. Tikrai mažiau mačiau tėčio kasdienybę, dažnai prisidengdama darbu, mergaičių būreliais ir tuo, kad Darius gyvena arčiau. Vis dėlto artimas rūpestis nesuteikia teisės vienam nuspręsti už visus, tik tuo metu ramiai to pasakyti neišėjo.
Už išimtų pinigų buvo ir nuovargis, ir nutylėjimai
Kitą savaitę susitikome dar kartą, šįsyk pas mane. Ant stalo padėjau surašytas išlaidas, rastus čekius ir lapą su tuo, ką dar prisiminiau. Darius atsinešė užrašus telefone. Nebuvo nei kavos su pyragu, nei bandymo apsimesti, kad viskas gerai. Lyginant paaiškėjo, kad dalis jo išlaidų iš tiesų buvo susijusios su tėčiu, tik ne viską jis buvo pasižymėjęs ir ne visų čekių turėjo.
Nemaloniausia buvo tai, kad jis pripažino pasiėmęs daugiau, nei išleido tėčio reikalams. Sakė tuomet galvojęs, kad vėliau vis tiek „susitarsime“, o jam pačiam po automobilio remonto ir kelių prastesnių mėnesių darbe trūko pinigų. Man nuo to nepasidarė lengviau. Jis galėjo pasakyti, kad jam sunku, arba bent pasitarti prieš imdamas pinigus, kuriuos abu laikėme tėčio paliktais.
– Man buvo gėda sakyti, kad trūksta, – pasakė jis jau daug tyliau. Tą sakinį išgirdau kitaip nei jo pirmą pyktį. Ne kaip pasiteisinimą, bet kaip dalį tiesos, kuri vis tiek nepanaikina to, kas įvyko. Susitarėme neskubėti dalytis likučio, kol susirašysime, ką dar reikia apmokėti, ir patys suprasime, dėl ko iš tikrųjų pykstame.
Susitarimas negrąžino buvusio lengvumo
Po kelių savaičių jau galėjome kalbėti nepakeldami balso. Darius sutiko grąžinti tą dalį, kurią buvo pasiėmęs ne tėčio išlaidoms, tik ne viską galėjo padaryti iš karto. Man buvo svarbu, kad jis nebevadino to „smulkmena“ ir nebandė įrodyti, jog esu per daug priekabi. Aš savo ruožtu pripažinau, kad per mažai domėjausi, kiek jam tenka kasdienio vargo su tėčiu. Bet mano nebuvimas negalėjo reikšti, kad finansinius klausimus galima spręsti tyliai.
Dabar bendraujame atsargiau. Kartais susirašome apie tėčio butą, neperduotus daiktus, apie komunalinių paslaugų sąskaitą, kuri vis dar kartais atsiduria pašto dėžutėje. Brolis vis dar supyksta, kai pasijunta teisiamas, o aš vis dar pagaunu save norinčią kiekvieną detalę patikrinti du kartus. Pasitikėjimą sugadina ne vien dideli poelgiai, kartais užtenka kelių nutylėtų veiksmų pačiu netinkamiausiu metu.
Supratau, kad po artimo žmogaus mirties žmonės būna pavargę, sutrikę ir kartais pasielgia prasčiau, nei patys iš savęs tikėjosi. Tai nereiškia, kad reikia viską nuryti vien dėl giminystės, bet bent padeda kalbėti apie konkretų poelgį, o ne iškart priklijuoti žmogui etiketę. Mums dar liko neišspręsta smulkmena dėl tėčio garaže sukrautų įrankių: Darius mano, kad jie turėtų likti jam, o aš nenoriu spręsti viena. O kaip pasielgtumėte jūs, jei sužinotumėte, kad artimas žmogus tyliai pasiėmė dalį mirusio tėčio pinigų?
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


