Paėmėte rupūžę į rankas? Karpų nebus, tačiau po to nedarykite vieno dalyko
Pasakojimas, kad palietus varlę ar rupūžę ant rankų išauga karpos, perduodamas iš kartos į kartą. Iš tiesų šie gyvūnai karpų nesukelia. Tačiau tai nereiškia, kad iš sodo paimtą rupūžę galima nešiotis rankose, o paskui ramiai trinti akis ar sėsti prie stalo.
Pirmiausia reikėtų atskirti varlę nuo rupūžės. Varlės dažniausiai turi lygesnę, drėgnesnę odą, ilgesnes užpakalines kojas ir geba nušokti gerokai toliau. Rupūžės juda lėčiau, jų oda sausesnė, rauplėta, o už akių matomos iškilios liaukos. Būtent odos nelygumai tikriausiai ir pagimdė mitą apie karpas.
Dažniausiai soduose, po lentomis, akmenimis, terasomis ar prie šiltnamių sutinkame ne varles, o rupūžes. Dieną jos slepiasi nuo saulės ir išdžiūvimo, o sutemus išeina medžioti vabzdžių, šliužų bei kitų smulkių bestuburių.
Kodėl nuo rupūžės karpų neatsiras
Žmonių karpas sukelia žmogaus papilomos virusas. Juo užsikrečiama nuo kito žmogaus arba per užkrėstus paviršius, ypač kai oda pažeista ar suminkštėjusi. Varliagyviai šio žmogui būdingo viruso neperduoda, todėl vien palietus rupūžę karpos nei kitą dieną, nei po kelių savaičių neišaugs.
Rupūžės nugarą dengiantys „karpuoti“ gumbeliai taip pat nėra karpos. Tai jos odos ir apsauginių liaukų dalis. Tokia išvaizda gyvūnui visiškai normali ir nėra užkrečiamos ligos požymis.
Vis dėlto rupūžės negalima laikyti visiškai nekenksmingu žaislu. Už jos akių esančios stambios liaukos ir smulkesnės odos liaukutės išskiria kartų, dirginantį sekretą. Tai apsauga nuo plėšrūnų, o ne priemonė žmogui pulti.
Kol rupūžė ramiai sėdi, išskyrų gali beveik nebūti. Tačiau sugriebta, stipriai spaudžiama arba puolama gyvūno ji gali išskirti daugiau apsauginės medžiagos. Ant sveikos žmogaus rankų odos ji paprastai nesukelia rimtų pasekmių, tačiau patekusi į akis, burną, nosį ar ant žaizdos gali sukelti stiprų perštėjimą ir deginimą.
Didžiausia klaida – po to liesti veidą
Jeigu teko paimti rupūžę, kol nenusiplovėte rankų, netrinkite akių, nelieskite lūpų ir nevalgykite. Akių gleivinė yra gerokai jautresnė už rankų odą, todėl net nedidelis apsauginių išskyrų kiekis gali sukelti skausmingą sudirginimą.
Jeigu medžiagos pateko į akis, jas reikėtų nedelsiant ir gausiai skalauti švariu tekančiu vandeniu. Išimkite kontaktinius lęšius, jei tai galima padaryti lengvai. Jei skausmas, paraudimas ar pablogėjęs matymas nepraeina, reikėtų kreiptis į medikus.
Rankas po kontakto su varliagyviu būtina kruopščiai nuplauti vandeniu ir muilu. Tai reikalinga ne tik dėl rupūžės odos sekreto. Net sveikai atrodantys varliagyviai gali nešioti salmoneles ir kitus žmogui nepalankius mikroorganizmus. Bakterijos nuo rankų gali patekti ant maisto, virtuvės paviršių arba tiesiai į burną.
Ypač atidžiai reikėtų prižiūrėti mažus vaikus. Jie dažnai palietę gyvūną iš karto kiša pirštus į burną arba trinasi akis. Mažiems vaikams, nėščiosioms, vyresnio amžiaus ir silpnesnio imuniteto žmonėms infekcijos gali sukelti sunkesnių pasekmių, todėl jiems laukinių varliagyvių geriau visai neimti.

Ar rupūžę apskritai galima paimti?
Sveikos rupūžės be reikalo liesti nereikėtų. Jos oda yra plona, jautri ir dalyvauja kvėpuojant bei reguliuojant vandens kiekį organizme. Ant žmogaus rankų gali būti druskų, kremo, apsaugos nuo saulės, vabzdžių repelento, dezinfekanto ar buitinės chemijos likučių. Gyvūnui šios medžiagos gali būti gerokai pavojingesnės nei atrodo žmogui.
Tačiau kartais rupūžę būtina patraukti iš važiuojamosios dalies, šulinio, rūsio, žoliapjovės kelio ar kitos pavojingos vietos. Tokiu atveju geriausia mūvėti švarias, sudrėkintas vienkartines pirštines. Jei jų nėra, rankos turi būti švarios, be kosmetikos ir lengvai sudrėkintos švariu vandeniu.
Gyvūną reikia paimti abiem rankomis, prilaikant kūną iš apačios. Negalima griebti už vienos kojos, spausti pilvo ar laikyti taip, kad rupūžė kabėtų ore. Kontaktas turėtų trukti kuo trumpiau.
Rupūžę padėkite netoliese, saugioje vietoje, pageidautina ta kryptimi, kuria ji judėjo. Nereikėtų jos vežti į kitą miško galą ar paleisti prie atsitiktinio vandens telkinio. Varliagyviai orientuojasi savo gyvenamojoje teritorijoje, todėl perkėlimas dideliu atstumu gali jiems pakenkti.
Jeigu gyvūnas slėpėsi po lenta, vazonu ar akmeniu, pirmiausia grąžinkite slėptuvę į vietą, o rupūžę paleiskite šalia. Nedėkite jos tiesiai ant žemės ir tada neuždenkite sunkia lenta – taip galima gyvūną prispausti.
Kodėl išsigandusi rupūžė „apšlapina“ rankas
Paimta rupūžė neretai išskiria nemažai skysčio. Tai nėra bandymas apnuodyti žmogų. Išsigandęs gyvūnas gali ištuštinti šlapimo pūslę, kad taptų lengvesnis ir mažiau patrauklus plėšrūnui.
Pats šis skystis nėra tas pats, kas už akių esančių liaukų sekretas, tačiau rankas vis tiek reikia nuplauti. Išsigandusi rupūžė taip pat gali išsipūsti, išsitiesti ant kojų ir palenkti galvą – taip ji stengiasi atrodyti didesnė ir sunkiau praryjama.
Rupūžės žmogaus medžioti nepuola. Jos nesivaiko, nešoka į veidą ir nesiekia įkąsti. Pagrindinė jų gynyba – pasislėpti, sustingti, išsipūsti ir išskirti nemalonaus skonio sekretą.
Pavojingiau gali būti smalsiam šuniui
Žmogus paprastai rupūžę tik paliečia, o šuo gali ją sugriebti dantimis. Suspaudus gyvūną, apsauginis sekretas patenka tiesiai ant šuns burnos gleivinės. Tuomet augintinis gali pradėti stipriai seilėtis, trinti snukį letenomis, purtyti galvą ar vemti.
Tokiu atveju rupūžę reikia paleisti, neleisti šuniui jos griebti dar kartą ir susisiekti su veterinarijos gydytoju. Burną galima atsargiai plauti vandeniu nukreipiant srovę į išorę, kad gyvūnas skysčio neprarytų, tačiau delsti ir laukti, kol simptomai patys praeis, nereikėtų.
Rupūžė sode – ne kenkėja, o naudinga kaimynė
Sode apsigyvenusi rupūžė dažniausiai reiškia ne problemą, o nemokamą pagalbą. Ji medžioja vabzdžius, vabalus, lervas ir šliužus, kurie pažeidžia daržoves bei dekoratyvinius augalus.
Todėl jos nereikėtų vyti, mušti ar nešti toli nuo sklypo. Geriau palikti ramią, pavėsingą slėptuvę – apverstą molinį vazoną su nedideliu tarpu, lentą ar natūralų akmenų kampelį. Reikėtų vengti pesticidų ir atvirų gilių talpų, iš kurių gyvūnas negalėtų išlipti.
Taigi močiutės perspėjimas apie karpas buvo tik mitas. Tačiau jame slypėjo viena naudinga mintis: laukinį gyvūną geriausia stebėti, o ne nešiotis rankose. Jei rupūžę būtina patraukti, darykite tai trumpai ir atsargiai, o paskui gerai nusiplaukite rankas.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


