Komplimentai, padėkos ir pripažinimo žodžiai – daugeliui iš mūsų sunku juos sakyti kitiems ir priimti, kai jie būna skirti mums. Tačiau, gera žinia ta, kad įvaldę komplimentų sakymo ir priėmimo meną, mes tikrai daug laimėtumėme.
Komplimentai
Man patinka komplimentai. Man patinka juos girdėti pačiam ir pačiam juos sakyti.
Gyvenimas trumpas, todėl neturėtume pamiršti progų pasidžiaugti vieni kitais. Tačiau daugelis žmonių gėdijasi sakyti komplimentus ir dar labiau gėdijasi juos priimti.
Pavyzdžiui, jei pasakysiu Marijai, kad man patinka jos suknelė, ji apsimes kukli ir atsakys: „Ne, tai tik paprasta suknelė, nieko ypatingo.” Tai tarsi atitolina mus. Una į tokį komplimentą sureaguos išdidžiai (o gal jai tiesiog gėda ir ji nežino, ką atsakyti): „Tikrai taip, tai Chanel!” – ir vėl mano žodžiai išsprūsta. O Bella pasislėps už amžinos ironijos. Laimei, yra tokių, kurie moka priimti pagyrimus.
Komplimentas turėtų būti maža šventė, kurią švenčiame kartu
Tačiau tam reikia „nusiimti“ apsaugas, nebijoti tapti šiek tiek pažeidžiamesniems. Žmogus, kuris pasakoja apie mane patį, tampa artimesnis. Jei pagirsiu savo pažįstamos sodą, ji pasakys: ,,Kokia aš laiminga! Aš taip sunkiai prie jo dirbau ir man jis labai patinka. Labai džiaugiuosi, kad jį pastebėjai”. Kai kalbu apie tai, kas mane džiugina, o kitas savo ruožtu pasitikėdamas manimi dalijasi savo jausmais, mūsų emociniai centrai sąveikauja.
Kol esame emocijų erdvėje, esame nuoširdūs ir nesukčiaujame
Daugybė tyrimų įrodė, kad tai tiesa: norint patirti tikrą pasitenkinimą iš bendravimo, reikia emociškai įsitraukti. Kol esame emocijų erdvėje, tol esame tikri ir nuoširdūs. Emocija, kaip aidas, plaukia nuo vieno prie kito. Dvi gitaros aidi viena kitai, atsiliepdamos ir atsakydamos į muzikinę frazę. Kiek kartų esu girdėjęs žmones dejuojant: „Mano tėvas mirė, o aš nė karto nepasakiau, kokį svarbų vaidmenį jis suvaidino mano gyvenime!“ Arba: „Mano vyras niekada nepasakė, kad vertina tai, ką dėl jo darau.“
Man šia prasme pasisekė, kad turėjau mokytoją. Mano močiutė buvo stiprios valios, santūri ir mažai kalbėjo apie save. Tačiau sunkiausiomis vaikystės akimirkomis ji visada buvo šalia. Suaugęs atėjau pas ją – abu žinojome, kad jai liko gyventi neilgai.
Su baltais marškiniais, ramiu veidu ji buvo tokia graži! Laikiau jos rankas savo rankose ir pasakiau, kiek daug ji padarė dėl to berniuko, kuris dabar jau yra užaugęs.
Žinoma, verkiau, nežinodamas, kaip suvaldyti ašaras. Senelė nubraukė ašarą nuo mano skruosto ir švelniai šypsodamasi parodė ją man: „Žinai, man tavo žodžiai ir ašaros yra tarsi brangūs perlai…”
Tai buvo paskutinė mūsų šventė.
Apie autorių:
David Servan-Schreiber (1961m. – 2011m.) buvo neurologas ir klinikinės psichiatrijos profesorius.
Parašyti komentarą