Didžioji visuomenės dalis mano, kad turėtume mylėti savo šeimą ir būti dėkingi tėvams, kad ir kas benutiktų. Tačiau ką daryti, jei šeimoje vyrauja toksiški, nieko gero neduodantys santykiai? Ar įmanoma nutraukti tokį bendravimą ir kaip išdrįsti tai padaryti?
Toksiški santykiai
Odetos sesuo Inga visada buvo dėl ko nors nepatenkinta. Po motinos mirties visą savo pyktį ji nukreipė į Odetą, tarsi ji būtų kalta dėl kažko baisaus. Tiesa, pati Odeta niekada nesuprato, ką ji padarė, kad sukėlė tokį pyktį.
Abi užaugo ir sukūrė savo šeimas. Odeta labai norėjo, kad jos vaikai bendrautų su savo pusbroliais ir pusseserėmis. Jai buvo svarbu, kad sesuo dalyvautų jos gyvenime. Tačiau kaskart ji sutikdavo tą patį žmogų – kaltinantį ir už kažką baudžiantį.
Laikas bėgo, o sesuo vis dar buvo pikta ir elgėsi su ja blogai. Daugelį metų Odeta stengėsi palaikyti santykius, stengdamasi būti „geriausia savo pačios versija”. Ji manė, kad turi suaugti, pasikeisti, kad sesers elgesys jos nebeskaudintų, o tik sukeltų užuojautą. Tačiau kiekvieną kartą po bendravimo su Inga ji jausdavosi blogai. Jų bendravimas ją skaudino.
Vieną dieną Odeta pasiūlė Ingai pasimatyti. Sesuo vėl atsakė agresyviai… Ir tada Odetos viduje kažkas pasikeitė. Ji staiga leido sau nebesistengti būti „supratinga” ir nustoti apsimetinėti, kad nieko blogo neįvyko. Ji nebegalėjo daugiau taip elgtis.
Moteris nusprendė nebebendrauti su seserimi. Toks sprendimas atrodė vienintelis pagarbus ir malonus dalykas, kurį ji galėjo padaryti pati sau. Po bet kokio kontakto su seserimi Odeta visada patirdavo pyktį, liūdesį ir sumišimą. Ir tikriausiai taip bus visada.
Galbūt niekada nepaaiškės, kodėl jos sesuo buvo tokia pikta. Tačiau Odeta nebegalėjo to pakęsti. Nuo šiol būti „geresne savęs versija” reiškė rūpintis pačia savimi.
Sesuo, kurią ji norėjo turėti, realybėje neegzistavo. Ji buvo tik fantazija. Taigi Odeta nusprendė nebendrauti su asmeniu, kuris nuolat trikdė jos psichinę pusiausvyrą.
Toksiškumas artimoje aplinkoje
Pasak psichoterapeutės Nancy Collier, visuomenėje vyrauja žalingas požiūris, kad, kalbant apie šeimą, neturime teisės pasakyti „ne”, nustatyti ribas ir atsisakyti skaudžių santykių.
Manoma, kad turėtume stengtis ramiai reaguoti į giminaitį, kuris su mumis blogai pasielgė, – nesijausti įskaudinti, nepykti ir nepatirti sumaišties. Tarsi neturėtume teisės atsisakyti toksiško kontakto, kol neatlikome šio „darbo su savimi”.
Pavyzdžiui, Odeta tikėjo (taip jai sakė ir kiti šeimos nariai), kad ji turi ir toliau matytis su seserimi dėl jaunesniosios kartos. Tai reiškia, kad ji turėjo palaikyti nemalonų bendravimą, kad jos vaikai kada nors galėtų užmegzti santykius su savo pusseserėmis ir pusbroliais – „Juk tai šeima”.
Pavojingiausia yra mintis, kad esame iš dalies atsakingi už blogą elgesį su mumis. Būtent tai verčia mus „praryti” prievartos jausmus ir pasilikti santykiuose, kurių galiojimo laikas jau seniai pasibaigęs.
Manoma, kad jei nustosime bendrauti su šeima, turėsime kokių nors neįveikiamų problemų. Tačiau iš tikrųjų turime teisę pasakyti „ne” blogiems, skaudinantiems santykiams, net jei jie yra susiję su artimais šeimos nariais.
Bendravimo su kitais pokyčiai prasideda nuo santykių su savimi pokyčių
Galbūt niekada negalėsime būti patenkinti tuo, kaip su mumis buvo ar yra elgiamasi. Kai patiriame širdgėlą, emocijos lieka kūne, tiksliau, nervų sistemoje.
Jei susitikę su žmogumi ar paminėję jo vardą jaučiamės siaubingai, vadinasi, kūnas saugo patirtą emocinį skausmą. Ir tai nereiškia, kad neatlikome vidinio darbo ar esame dėl kažko kalti.
Kiekvienas santykis yra sudėtingas ir subjektyvus. Mes neprivalome nuolat bendrauti su tais, kurie su mumis blogai elgiasi, kad pakeistume jų nuomonę arba suprastume, kas yra mūsų kaltė. Kartais kitų žmonių pyktis yra tiesiog kitų žmonių pyktis. Mums nereikia išsikovoti teisės būti besąlygiškai geriems sau, rinktis save.
Leisti sau elgtis remiantis savo tiesa, rūpintis savimi, kai esame teisiami, priimti ir vertinti savo patirtį yra labai stiprinanti ir gydanti patirtis.
Atsisakydami žalingų santykių, priimdami savo jausmus ir tikrovę tokius, kokie jie yra, nesistengdami suprasti daugiau, galime atrasti laisvę. Tą, kurios nesėkmingai siekėme šiuose santykiuose.
Tik mes patys galime nuspręsti, kad „mums jau gana”, nes pokyčiai bendravime su kitais prasideda nuo pokyčių santykyje su savimi.
Parašyti komentarą