Paklausti, kuo intravertai skiriasi nuo ekstravertų, dauguma žmonių nedvejodami atsako, kad pirmieji yra uždari ir nekalbūs, o antrieji – draugiški ir bendraujantys. Tačiau psichologai teigia, kad tai ne visai tiesa. Ką gi, metas paneigti įsisenėjusius mitus.
Mitai apie intravertus ir ekstravertus
INTRAVERTAI ENERGIJĄ PAPILDO TIK PASINERDAMI Į SAVO MINTIS, JAUSMUS IR EMOCIJAS, O EKSTRAVERTAI JĖGŲ SEMIASI IŠ BET KOKIO SOCIALINIO BENDRAVIMO
Daugelis žmonių mano, kad intravertai iš prigimties yra vienišiai. Tačiau tai nėra tiesa: jie taip pat mėgsta įdomius pokalbius geroje kompanijoje. Ir vieni, ir kiti jaučiasi puikiai bendraudami su bendraminčiais.
Dar vienas paplitęs klaidingas įsitikinimas – ekstravertai apibūdinami kaip kalbesni ir įtaigesni pašnekovai. Tai iš dalies tiesa. Tačiau mokslininkai mano, kad nepriklausomai nuo asmenybės tipo, žmonės bendraudami jaučia energijos antplūdį tada, kai gerai sutaria tarpusavyje.
Tiesa ta, kad intravertai greičiau pavargsta nuo ilgai trunkančių triukšmingų vakarėlių ir perpildytų renginių. Jiems reikia periodiškai „užsisklęsti savyje“, kad pasikrautų energijos. Dėl tos pačios priežasties ekstravertai ieško įspūdžių, pavyzdžiui, tam tinka šuolis su parašiutu.
EKSTRAVERTAI YRA GERESNI VADOVAI NEI INTRAVERTAI
Kai kurių tyrimų duomenimis, dauguma vadovų laiko save ekstravertais. Nemaža dalis įmonių savininkų ir direktorių, rinkdamiesi kandidatus į svarbiausias pareigas, atsižvelgia į intravertiškumą ar polinkį į intravertiškumą. Kažkodėl neretai manoma, kad ekstraversija yra lyderystės pranašumas. Ar taip yra iš tikrųjų?
Vadovavimas reiškia gebėjimą perduoti pareigas pavaldiniams, aktyvų bendravimą su žmonėmis ir dažną viešą kalbėjimą. Visai nepanašu į intravertų pomėgius, ar ne?
Štai kodėl dauguma žmonių mano, kad ekstravertai tampa sėkmingais vadovais dėl savo bendravimo įgūdžių.
Tačiau intravertai, kuriems patikėtos vadovaujančios pareigos, taip pat yra sėkmingi. Jie susitvarko su atsakingomis pareigomis, nes vertina iniciatyvą, atsižvelgia į skirtingas nuomones, atidžiai išklauso pavaldinius ir nuolat tobulina darbo metodus.
Be abejo, ekstravertai į vadovaujančias pareigas taipogi skiriami ne veltui. Ypač į plačią auditoriją orientuotose pramonės šakose, pavyzdžiui, šou versle. Jie tikrai sugeba išjudinti neveiklius darbuotojus, kurie laukia nurodymų „iš viršaus“. Jiems užtenka entuziazmo ir atkaklumo, kad pačiose inertiškiausiose asmenybėse įžiebtų norą realizuoti savo potencialą.
Aišku tai, kad abu asmenybės tipai gali būti puikūs lyderiai – tai tik komandinio darbo klausimas. Ekstravertiškas vadovas sugeba išspausti maksimumą iš pasyvių darbuotojų. Intravertiškam vadovui nėra lygių dirbant su aktyviais žmonėmis. Taigi, norint pasirinkti tinkamą viršininką, būtina stebėti darbuotojų elgesį.
EKSTRAVERTAI YRA NEPRILYGSTAMI ORATORIAI
Stereotipas, kad intravertai paniškai bijo viešo kalbėjimo, įsišaknijęs jau seniai. Kažkodėl esame įsitikinę, kad jie yra labai drovūs ir pasimeta prieš didelę auditoriją. Kita vertus, kažkodėl manoma, kad ekstravertai jau gimsta būdami puikiais oratoriais.
Tačiau nemaža dalis žmonių nesuvokia, kad viešojo kalbėjimo baimė neturi nieko bendra su asmenybės tipu. Baimę sukelia kiti dalykai, pavyzdžiui, priešiškumas auditorijoje, prastas pasiruošimas ir pasitikėjimo savimi stoka.
Tikimybė, kad intravertas pasakys puikią kalbą, yra tokia pati, kaip ir ekstraverto atveju.
Oratoriniai gebėjimai yra prigimtinė dovana, talentas ar sunkaus darbo rezultatas, kuris nepriklauso nuo charakterio. Norint sėkmingai kalbėti, reikia sukaupti mintis ir nusiraminti, o tai įmanoma kiekvienam, kuris yra įsitikinęs, kad jo informacija yra vertinga auditorijai.
Tam tikrose profesinėse srityse, pavyzdžiui, pardavimų ar aptarnavimo, taip pat atsižvelgiama į ekstraversijos / intraversijos kriterijus. Į tokias pareigas dažniausiai samdomi ekstravertai. Tačiau darbdaviai pamiršta, kad darbuotojo pareigos apima ne tik bendravimą su klientais.
Tarp pardavimo rezultatų ir ekstraversijos nėra jokio ryšio. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo asmenybės, turi įvaldyti tam tikrų įgūdžių, reikalingų darbui atlikti, rinkinį. Intravertas gali būti toks pat geras pardavėjas kaip ir ekstravertas.
INTRAVERTAI PASIŽYMI GERESNIU MĄSTYMU IR KŪRYBIŠKUMU, JIE, DAŽNIAUSIAI, YRA GABESNI UŽ EKSTRAVERTUS
Kaip minėta, jie „klesti” skirtingose aplinkose. Paprastai manoma, kad pirmuosius įkvepia gyvybinga aplinka, o antrieji nori būti palikti vieni.
Intravertai iš tikrųjų nemėgsta dalyvauti triukšmingose grupinėse diskusijose. Daugelis jų pripažįsta, kad geriau mąsto vienatvėje ir tyloje. Po individualios „smegenų šturmo sesijos“ jie mielai dalijasi savo idėjomis su komanda. Ar tai reiškia, kad intravertiškumas būtinai rodo aukštą intelekto ir kūrybiškumo lygį?
Žinoma, ne. Intelektas ir kūrybiškumas nėra susiję su asmenybės tipu. Yra ir kitų veiksnių: genetika, aplinka, išsilavinimas ir talentas. Daugelis ekstravertų pasižymi tokiu pat intelektu ir kūrybiškumu kaip ir intravertai. Taigi santykis yra vienodas.
Protingi ekstravertai nuo protingų intravertų skiriasi tik tuo, kaip jie mąsto: ekstravertai geriausiai atsiskleidžia dinamiškoje aplinkoje. Štai kodėl jie puikiai pasirodo grupinėse diskusijose. Jie tiesiog sugeria visas išsakomas idėjas, akimirksniu apdoroja gaunamus duomenis ir pateikia kolegoms paruoštas išvadas. Kad padarytų tą patį, intravertams reikia visiško susikaupimo ir ramybės.
Galima drąsiai teigti, kad tarp didžiųjų mąstytojų pasitaiko abiejų asmenybės tipų. Skiriasi tik tai, kaip jie dirba su informacija ir generuoja idėjas.
INTRAVERTAI PASIŽYMI SUNKIU CHARAKTERIU, O EKSTRAVERTAI SPINDULIUOJA POZITYVUMĄ
Neretai intravertams klijuojamos niūrių, prislėgtų, nesugyvenamų, atsiskyrėlių, mizantropų etiketės. Įvaizdis gana niūrus.
Pirmiausia šis klaidingas įsitikinimas grindžiamas tuo, kad jie mėgsta vienatvę ir joje semiasi energijos. Tokios išvados susijusios ir su tuo, kad ekstravertai savo vidinius išteklius papildo aktyviai bendraudami.
Iš tiesų ekstravertai negali ilgai išbūti vieni. Kadangi būdami vieni jaučiasi blogai, jie perkelia savo išgyvenimus intravertams ir mano, kad jie jaučiasi taip pat. Taigi atrodo, kad intravertai yra nelaimingi, tačiau tai netiesa.
Dauguma ekstravertų nesuvokia, kad intravertai yra visiškai laimingi žmonės, kuriems nesvetimas linksmumas. Intravertai neprieštarauja linksmybėms, jie mėgsta vakarėlius, nuotykius ir pokštus, tačiau tai daro savaip.
Kita vertus, ekstravertus esame įpratę matyti kaip gyvybingus ir mėgstančius linksmintis. Mums atrodo, kad depresyvios nuotaikos susijusios ne su jais. Todėl dažnai girdime: „Jis (ji) toks (tokia) atviras ir linksmas žmogus. Iš kur ta depresija!” Tiesa ta, kad ekstravertų poreikis ilgą laiką būti tarp žmonių klaidingai interpretuojamas kaip imunitetas depresijai.
Labai nedaug žmonių supranta, kad depresija gali ištikti kiekvieną, nepriklausomai nuo asmenybės. Taip pat ir laimės lygis nėra matuojamas ekstraversija ar intraversija. Tiesa ta, kad mes sprendžiame, ar žmogus yra laimingas, ar nelaimingas, remdamiesi savo patirtimi ir asmenybe.
Parašyti komentarą