Net ir pati ramiausia vaikystė neapsieina be emocinių dirgiklių, kuriuos perimame iš savo tėvų. Sunkiausia jų „neperkelti“ į savo, jau suaugusio žmogaus, šeimą.
SANTYKIŲ SU VAIKAIS SCENARIJAI
Klasikinė auklėjimo stilių sistema egzistuoja nuo septintojo dešimtmečio. Tuomet psichologė Diana Baumrind nustatė keturis scenarijus, pagal kuriuos gali klostytis santykiai su vaikais. Deja, tik vienas iš jų – autoritetingas – formuoja sveikus šeimos santykius. Kiti trys gali pakenkti vaiko psichikai, tačiau yra daug dažnesni.
Autoritetingas
Tėvai kuria dialogą su vaikais mokydami savo pavyzdžiu, nustatydami aiškias ribas ir paaiškindami lūkesčius.
Nepaisantis
Motina ir tėvas yra efemeriški – jie yra, bet nieko nenori iš vaikų ir nieko jiems neduoda.
Autoritarinis
Suaugusieji kontroliuoja ir slopina vaikus, reikalaudami absoliutaus paklusnumo.
Leidžiantis
Tokioje šeimoje nėra jokių taisyklių ir tenkinama kiekviena vaikų užgaida.
KOMBINACIJOS
Šeimos gali laikytis vieno auklėjimo tipo arba skirtingu metu derinti skirtingus auklėjimo tipus. Turbūt vienas sudėtingiausių derinių – kai šiandien mama yra autoritarinė vadė, o rytoj – liberali draugė.
Viena vertus, ji griežta, kritiška, viską ir visus kontroliuojanti, o kita vertus – pernelyg atlaidi, atsargiai vertinanti viską aplinkui ir nepakankamai ryžtinga. Vaikams nelengva „persitvarkyti“ ir prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio bendravimo būdo.
MODELIO FORMAVIMASIS
Kai patys tampame suaugusiaisiais, retai kada sąmoningai pasirenkame, kaip auklėti savo vaikus. Psichologai teigia: dažniausiai pasąmoningai grįžtame prie tėvų mums nustatytų modelių, visiškai juos priimdami arba atmesdami.
Pavyzdžiui, jei vaikystėje buvote pernelyg ribojamas, galite bijoti pats pasakyti vaikui „ne”, kad jis nesijaustų „įkalintas“.
Iš esmės žmonės vadovaujasi išmoktomis strategijomis. Beveik kiekvienam tėvui būna akimirka, kai jis atveria burną ir… išgirsta savo mamos ar tėčio žodžius: „Užsidėk kepurę”, „Nekalbėk valgydamas”. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Tai tik įrodymas, kad jūsų buvęs auklėjimas daro įtaką jūsų vaiko auklėjimui.
SAVĘS PAŽINIMO KLAUSIMAI
Norint atlikti savo vaikystės patirčių „inventorizaciją” ir išsiaiškinti savo „jautrias vietas“, psichologai siūlo atsakyti į 7 klausimus:
- Kokie buvo mano santykiai su tėvais, kai buvau tokio pat amžiaus kaip mano vaikai?
- Ar nerimauju, kad mano vaikai patirs tuos pačius neigiamus išgyvenimus ir emocijas, kurias išgyvenau aš?
- Ar nerimauju, kad mano vaikas išvengs bet kokio negatyvo ir dėl to pavydžiu?
- Ar bijau, kad mano vaikai taps tokiais pačiais tėvais, kokie buvo mano?
- Ar buvo tam tikrų emocijų, kurių man nebuvo leista išreikšti?
- Ar mano baimės atsirado vaikystėje?
- Ar mano baimės susijusios su tokia vaikyste, kokią kuriu savo vaikams?
Šio „kasinėjimo” į praeitį tikslas – išmokti pažvelgti į dabartį, o ne tik kaltinti savo tėvus dėl visų savo klaidų. Galite su jais nesutikti, bet visada turėtumėte stengtis pažvelgti į situaciją jų požiūriu.
Taip „tvarkydamiesi“ patys galėsite pagerinti savo santykius su vaikais.
Ne visada sugebėsime laikytis standartų, kuriuos patys sau nustatome. „Sprogdiklis“ gali suveikti anksčiau, nei spėsite sulėtinti tempą ir apgalvoti situaciją. Tačiau retkarčiais pasitaikanti klaida nepakeis bendro auklėjimo vaizdo. Taip, kartais mūsų emocijos ir baimės ima viršų ir mes pradedame elgtis priešingai savo vertybėms. Tačiau svarbi santykių dalis yra gebėjimas juos pataisyti. O šiuo atveju geriausia, ką galite padaryti, tai atsiprašyti vaiko, pripažinti, kad suklydote, ir pažadėti, kad kitą kartą pasistengsite elgtis kitaip.
Parašyti komentarą