Dauguma įprastų reagavimo į nerimą būdų tik pablogina situaciją. Kur kas naudingiau vietoj įprastos automatinės reakcijos pabandyti sąmoningai spręsti problemą.
KOKIAS STRATEGIJAS NAUDOJAME, KAI JAUČIAME NERIMĄ?
Tikriausiai jums pažįstamas šis jausmas. Jūsų širdis ima plakti greičiau, užgniaužia kvapą, sutraukia skrandį. Jūsų gerklė spazmuoja, krūtinę tarsi suspaudžia apynasris. Mes tampame susijaudinę, atsargūs, bandome rasti būdą, kaip perimti situacijos kontrolę. Mintys skuba šviesos greičiu arba prarandame gebėjimą aiškiai mąstyti…
Tai tipiškos reakcijos, kai smegenys siunčia kūnui signalą „mušk arba bėk”. Kiekvienas žmogus turi automatinių, laiko patikrintų būdų, kaip reaguoti į nerimą, problema ta, kad visi jie nepasiteisina.
Bandymas atsikratyti nerimo
Ši strategija neveikia, negalime atsikratyti nerimo vien todėl, kad labai norime. Baimė ir nerimas yra smegenų ir kūno reakcijos, neatsiejamai susijusios su mūsų rūšies istorija. Mūsų protėviai nuolat susidurdavo su pavojingais plėšrūnais, o tie, kurių reakcijos buvo greitesnės, dažniau išgyvendavo ir galiausiai perdavė savo genus mums.
Nerimas yra signalas, atkreipiantis dėmesį į kažką svarbaus: smegenyse išsiskiria kortizolis, kuris stumia organizmą į reakciją „mušk arba bėk”. Signalas gali būti klaidingas, tačiau bandymas jį užgniaužti tik pablogina situaciją.
Paguodos ieškojimas
Daugelis žmonių į nerimą reaguoja karštligiškai ieškodami informacijos, tikėdamiesi rasti būdą jaustis saugūs. Nerimą dažnai sukelia grėsmės, kurių neįmanoma visiškai išvengti. Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas kupinas pavojų.
Dažnai nėra universalių sprendimų mūsų problemoms spręsti. Kai ieškome nuraminimo iš kitų šaltinių, galime gauti informacijos, kuri tik sustiprina mūsų nerimą.
Nesibaigiantis „minčių sūkurys” ir nerimas
Žvelgiant iš mokslinės perspektyvos, nerimavimas yra kognityvinis nerimo komponentas. Daugelis žmonių į nerimą reaguoja analizuodami situaciją, mintyse svarstydami įvairias galimybes. Nors iš esmės tame nėra nieko blogo, yra didelė rizika pernelyg įsijausti.
Mąstymas gali tapti itin įkyrus, negatyvus, pradedame abejoti savimi, niekaip negalėdami paleisti situacijos.
„Kodėl jis nepaskambino? Ar ji atsilieps? Gal aš ką nors ne taip padariau? O kas, jei jai nepatiko? Gal jam pasirodžiau nuobodi?” Vargu ar yra prasmės nuolat leisti šį įrašą.
Vengimas
Nerimas dažnai sukelia norą pabėgti, pasislėpti, dingti. Siekiame išvengti nemalonios situacijos, nesvarbu, ar tai būtų vakarėlis su daugybe nepažįstamų žmonių, ar sudėtingo projekto pradžia.
Taip, situacijos vengimas gali suteikti mums laikiną palengvėjimą, tačiau kitą kartą, kai susidursime su kliūtimi, bus dar sunkiau ir situacija ims atrodyti dar baisesnė. Teisingiausia būtų susidurti su aplinkybėmis akis į akį. Baimė ima trauktis, nes smegenys „užregistruoja”, kad nieko baisaus nevyksta.
JEI JOKIA STRATEGIJA NEPADEDA, KĄ DARYTI SU NERIMU?
Taigi, mes negalime priversti nerimo išnykti, o vengimas jį tik sustiprina. Neturime kito pasirinkimo, kaip tik priimti nerimą, pripažinti jo buvimą ir atsainiai jį stebėti. Tai padės mums pamažu pradėti keisti savo santykį su juo.
Galėsime blaiviai įvertinti, ar grėsmė yra reali ir ar reikia imtis neatidėliotinų veiksmų.
Kartais nerimas gali būti geras dalykas, neleidžiantis mums likti vietoje ir praleisti galimybių. Jei jis toks stiprus, kad atima gebėjimą mąstyti, reikia sustoti, kelis kartus giliai įkvėpti ir iškvėpti, pajusti žemę po kojomis ir suvokti, kad iš tikrųjų nieko pavojingo nevyksta, veiksmas rutuliojasi tik mūsų galvoje. Tai padeda atgauti pusiausvyros jausmą.