Kodėl mėgstame įsižeisti, regis, dėl nieko? Kaip atsikratyti šio įpročio?
Kaip veikia įsižeidimo mechanizmas?
Įsižeidimas yra kontrolės iliuzija: kol jis egzistuoja, aš kontroliuoju kitą, „nubaudžiu“ jį, priversdamas pasijusti kaltu. Už ką aš baudžiu? Pirmiausia už tai, kad nepateisina mano lūkesčių. Įjungiama įprastinė schema: „Kaip jis taip galėjo! Jis turėjo…”
Atsakomybę užkrauname kitiems (tai daug patogiau nei būti atsakingam pačiam už save) ir galiausiai nusiviliame žmogumi, kuris mums kažką „buvo skolingas“.
Pasirodo, kad kitas gali mus įžeisti tik todėl, kad mes neigiame jo teisę elgtis taip, kaip jis nori, neigiame jo požiūrį, jo pasaulėžiūrą. Ir nusivylimas ilgai nelaukia: paaiškėja, kad „įžeidėjas“ visai ne toks, kaip manėme.
Dažnai įžeidimas santykiuose veikia kaip manipuliavimo svertas: aš kažko tikiuosi iš savo partnerio, bet nesakau jam, ko konkrečiai. Žinoma, negaunu to, ko noriu, todėl jam priekaištauju, taip ugdydamas jo kaltę…
Ką daryti, jei esate įstrigęs nuoskaudų spąstuose?
Pagalvokite, ką ir kam jūs asmeniškai esate skolingi. Paklauskite savęs: kodėl esate skolingas? Kiek laiko esate skolingi šią „skolą“? Kodėl manėte, kad apskritai esate skolingas? Šios apmąstymų grandinės rezultatas bus tikrasis frazės „Niekas niekam nieko nėra skolingas“ suvokimas. Niekas – įskaitant jūsų partnerį, giminaitį, pašnekovą, draugą.
Paklauskite savęs, kodėl „kaltininkas“ nepadarė to, ko iš jo tikėjotės? Galbūt jis turėjo tam objektyvių priežasčių? Ir apskritai – ar aiškiai suformulavote savo lūkesčius? Ar prašėte pagalbos? Ar sakėte, kad jums reikia paramos? Dažniausiai žmogus nežino, kad mes kažko iš jo tikimės (o infantilus argumentas „turėjo pats atspėti“ – visiškai bereikšmis).
Kodėl taip sunku atsikratyti šio įpročio?
Skamba keistai, bet dauguma žmonių neskuba išsiskirti su šiuo charakterio bruožu. Tarsi įžeistas žmogus turėtų ypatingų privilegijų. Jis jaučiasi nukentėjęs ir turi teisę reikalauti „kompensacijos“.
Norėdamas išlaikyti teisę kažko reikalauti, žmogus turi ir toliau kurstyti aplinkinių kaltę. Žinoma, jie reikiamos kompensacijos nesuteiks – tai dar vienas patvirtinimas, kad „pasaulis neteisingas“. Galima įsižeidinėti ir toliau.
Kaip mus veikia įsižeidimas?
Dar vienas dalykas, kurio nereikėtų nuvertinti: įsižeidimas – tai agresija, nukreipta ne tik į išorę, bet ir į vidų, į mus pačius. Iš esmės įsižeidžiame patys, nesąmoningai sutikdami su neigiamu mūsų atžvilgiu priimtu vertinimu.
Kuo blogiau apie save galvojame, tuo labiau reaguojame į išorinius patvirtinimus, kad esame „blogi“, „nieko verti“, „nieko nesugebame“.
Ir šiuo atveju lengviausias būdas išlaisvinti apmaudą – išreikšti savo jausmus. Pripažinkite sau: taip, aš įsižeidžiau – ir pabandykite išsiaiškinti, kas jus taip įskaudino.
Kaip nustoti įsižeidinėti?
Taigi, jūs neįsižeisite, jei:
- nesusikursite nerealių lūkesčių dėl kito asmens – tada nereikės klysti numatant jo elgesį;
- atsisakysite vertinti kito asmens elgesį;
- nesiesite su kito asmens elgesiu savo pasitenkinimo, džiaugsmo ir apskritai savo gerovės.
Bandymai suprasti kitą asmenį, jo motyvus, emocijas, troškimus, požiūrį į jus padės pateisinti „skriaudėją“ ir galiausiai jam atleisti.
Parašyti komentarą