Kaltės jausmas: klausimai, kurie gali padėti jį įveikti

Kas iš mūsų bent kartą gyvenime nėra jautęs kaltės jausmo – prieš tėvus, partnerį, draugą, kolegą, kaimyną ar net prieš save patį?

Ar šis jausmas trukdo jums džiaugtis gyvenimu, siekti tikslų ir vertinti bei mylėti save? Jei taip, šis straipsnis gali jums padėti.

Kaltės jausmas

Pirmiausia siūlau atskirti „kaltės“ ir „gėdos“ sąvokas. Labai supaprastinant, gėda yra emocija, kurią patiriame dėl to, kad manome, jog neteisingai pasielgėme kito asmens atžvilgiu, ir tas asmuo tai žino.

Kaltė iš esmės yra gėda prieš save patį. Kaltės jausmui pakanka pačios situacijos ir mūsų pačių. Kaltės jausmo atveju mes parodome sau „raudoną kortelę“ ir skiriame sau nuobaudą.

Norėdami susidoroti su kaltės jausmu, turite šiek tiek pakeisti savo požiūrį į situaciją. Pabandykime tai padaryti kartu.

Klausimai, kurie gali padėti įveikti kaltės jausmą

Ar įmanoma grįžti į praeitį?

Kaltės jausmas visada yra nukreiptas į praeitį: mes apgailestaujame dėl kažkada padarytų klaidų, savo veiksmų ar neveiksnumo. Tačiau dar niekam nepavyko grįžti į praeitį ir ką nors pakeisti. Tuomet kokia prasmė savo galvoje sukti tą pačią „plokštelę“, sukeliančią atitinkamas emocijas? Ar tai kaip nors padės pakeisti situaciją? Jei ne, su savo praeitimi turime elgtis taip pat, kaip elgiamės su viskuo, ko negalime paveikti: orais, infliacija ir kt. Tiesiog susitaikysime su šiomis aplinkybėmis.

Ar turite teisę klysti?

Kažkodėl manome, kad niekas nedaro klaidų, tik mes. Tikime, kad kiti turi teisę klysti, bet mes patys – ne. Ir kai tam tikrose situacijose esame priversti nukrypti nuo mums įprasto elgesio būdo, pradedame jausti kaltę.

Galbūt laikas pripažinti faktą, kad žmonės daro klaidų, ir mes nesame išimtis. Taip pat verta suvokti, kad gyvenime viskas negali vykti pagal aiškų planą. Nei mes, nei kas nors kitas negali elgtis pagal kažkokį „tobulą scenarijų“. Išmokti atleisti sau – tai įgūdis, kurį galima išsiugdyti.

Kas taip pasakė?

Kartais taip įsijaučiame į kaltės jausmą, kad savo „kaltės“ nepateikiame racionaliam ir kritiškam vertinimui. Kas mums pasakė, o dar geriau – įrodė, kad vienoje ar kitoje situacijoje buvome kalti mes? Mėgstame puoselėti savo ego ir manome, kad viskas pasaulyje vyksta tik mūsų dalyvavimo dėka. Šis reiškinys turi savo pavadinimą – personifikacija. Tačiau tai ne kas kita, kaip mąstymo spąstai.

Ar tai kaltė, ar gailestis?

Kartais už kaltės jausmo slepiame savigailą. Tarsi slepiamės už kokios nors savo (dažnai toli siekiančios) klaidos, norėdami ja pasiteisinti kitų (ir net savo pačių) akyse, kodėl ko nors nesiekiame, neplanuojame, nejudame į priekį. Tokio žmogaus smegenys tokiose situacijose tarsi sako: „Na, kaip aš ką nors darysiu po tokios klaidos? Jau dabar jaučiu stiprų kaltės jausmą. Nieko daugiau nedarysiu.“

Klasikinis šio žanro pavyzdys yra kaltės jausmas po skyrybų, kai santuoka objektyviai buvo pasmerkta žlugti. Tačiau žmogus užsisklendžia praeityje, kaltina save. Ir šis kaltės jausmas neleidžia kurti naujų santykių, tarsi atlieka apsauginę funkciją.

Nustokite gailėtis savęs ir nustokite slėptis už savo nesėkmių.

Kas toliau?

Jau minėjau, kad nėra prasmės galvoti apie praeities įvykius, jei neketiname padaryti atitinkamų išvadų, kad daugiau nedarytume panašių klaidų. Kur kas geriau suvokti, kas tiksliai buvo ne taip, išanalizuoti padarytas klaidas ir judėti toliau. Kol kaltės jausmas bus tarsi pančiai ant kojų, jis trukdys įgyvendinti tolesnius gyvenimo planus. Galbūt atėjo laikas nusimesti šiuos pančius?