Dažnai girdime raginimą „gyventi dabartimi“, „gyventi čia ir dabar“. Tačiau ką tai reiškia? Ir ką tai duoda?
Gyvenimas „čia ir dabar“: kas tai?
Psichologai ir filosofai mus įtikinėja, kad išmokti gyventi „čia ir dabar“ – itin svarbu. Būti dabarties akimirkoje, praktikuoti sąmoningumą, palaikyti ryšį su savimi, kitais žmonėmis ir pasauliu… Tačiau dažnai pastebime besielgiantys priešingai: mintys klaidžioja nežinia kur, o veiksmai atliekami tarsi „autopilotu“.
Ir nors mintis gyventi dabartyje atrodo labai patraukli, rodos, kad tai sunkiai pasiekiama būsena, ar ne?
Kodėl taip sunku gyventi DABAR?
Kiekvienas „čia ir dabar“ turi brolį ar seserį – „ten ir tada“. Pvz.: praeityje tam tikra situacija sukėlė įtampą, kurios nepavyko išspręsti „ten ir tada“. Pavyzdžiui, vaikas jautėsi įžeistas ir nesijautė pakankamai suprastas / paguostas / priimtas tėvų. Tam pasikartojant ši patirtis įsitvirtino, ir dabar suaugęs žmogus jaučiasi bejėgis kiekvieną kartą, kai jaučiasi įžeistas.
Štai kodėl jis negali deklaruoti savo interesų: jis turi priemonių tai padaryti, bet tarsi nežino apie tai, neturi ryšio su savo suaugusiuoju „aš“. Psichoterapijos metu modeliuojama „čia ir dabar“ situacija: terapeutas ją sukuria dalyvaudamas ir priimdamas klientą. Ir ji tampa šaltiniu, kurio klientui reikia, kad jis galėtų atpažinti ir be baimės išreikšti jausmus, kad ir kokie jie būtų (pvz., pyktį ant tėvų), pasitelkdamas naujas patirtis.
Ar tai reiškia, kad neturime kito būdo, kaip tik psichoterapija, priartėti prie dabarties išgyvenimo?
Be abejo, tai veiksmingas, bet ne vienintelis būdas. Jei atrandu, kad tarp manęs ir mano vientisumo patyrimo yra kliūtis, tokiu būdu žengiu žingsnį link ryšio su savimi atkūrimo. Sąžiningai sau sakau: turiu sunkumų ir galiu juos išspręsti įvairiais būdais. Terapija, dvasinės praktikos: joga, meditacija, malda, menas – visa tai yra skirtingi keliai į vientisesnį save ir gyvesnį dabarties suvokimą. Būtent dabartis suteikia mums galimybę rinktis ir veikti.
Kur prasideda ir baigiasi dabartis?
Šios ribos yra kintančios. Prieš išeidami iš namų užsitraukiame striukės užtrauktuką – tai neabejotinai yra dabartis. Tačiau kitą mėnesį suplanuota kelionė ir neseniai įvykusio pasimatymo prisiminimas taip pat priklauso dabarčiai.
Dabartis – tai laiko atkarpa, su kuria „dirbame“, kuriai galime daryti įtaką. Yra praeitis, kuri yra neatšaukiamai nustatyta ir su kuria nieko negalime padaryti. Tačiau kartu yra visa eilė neužbaigtų dalykų, ir dabartis į juos apeliuoja.
Mes negalime prikelti senelio, bet galime parašyti jo istoriją, kad jis būtų prisimenamas, galime susilaukti vaikų ir perduoti jiems savo prisiminimus apie jį. Dabartis yra tas tikrovės modelis, kuriame mes paimame praeities galimybes ir metame jas į ateitį kaip užduotis, planus… ir taip pat rūpesčius. Pavyzdžiui, prisimename kažkokį blogą įvykį ir šiandien imamės veiksmų, kad jis nepasikartotų.
Kuo tolimesnė ateitis, tuo mažiau ji priklauso nuo mūsų
Tačiau artima ateitis – mūsų požiūris į ją – daro įtaką tam, ką patiriame dabar. Kai esame įsitraukę į įdomią užduotį ir matome jos sprendimo perspektyvas, ji tampa gyvenimo šiandien matu.
Kai grįžtame į dabartį…
Mūsų laiko patyrimą lemia ne tik asmeninė patirtis, bet ir kultūra. Ji yra trijų pagrindinių rūšių: kūno, jausmų ir sąmonės.
Tiesa ta, kad retai kada esame dabartyje savo noru. Dažniau mus į ją įstumia ekstremalios ar nestandartinės situacijos. Pavyzdžiui, kai sugenda ir sustoja autobusas, o vairuotojas sako: „Prašome išlikti ramiems. Autobusas netrukus pajudės“.
Iš kur kyla nerimas? Tai lengvo laipsnio baimė, kylanti susidūrus su dabartimi. Tai reakcija į nenuspėjamumą, ir tai yra neatsiejama dabarties savybė. Fantazijos ir neurotinės reakcijos yra nuspėjamos. Tikrovė – ne. Negalime tiksliai pasakyti, kada pajudės autobusas, ir nežinome, ką daryti, jei kas nors vyksta ne pagal planą.
Įgimtas dabarties nenuspėjamumas mus traukia, tampa labai įdomus, kai jis mūsų asmeniškai neliečia. Šalia jo jaučiamės gyvesni. Galima sakyti, kad prisiliečiame prie „dabar“, bet ne prie „čia“ – nes tai vyksta ne su mumis. Ir taip troškimas būti gyvam lieka nenumalšintas.
Tačiau užuot pasinėrę į savo dabartį, mes vėl imame ieškoti stiprių išgyvenimų, emocinių protrūkių, kurie mus kuriam laikui ištrauktų iš sąstingio.
Galima tik apgailestauti dėl jausmų ir suvokimo šviežumo, kurį visi turėjome vaikystėje. Paradoksalu, bet neretu atveju prabėgusi vaikystė pasirodo esanti ryškiausias patyrimo „čia ir dabar“ pavyzdys.
Kaip kūnas gali padėti pajusti ryšį su tikrove?
Emocionalumas susijęs su kūniškumu, o gebėjimo patirti savo emocijas praradimas – su mūsų kultūrai būdingu kūno apleidimu. Mes įprastai kalbame apie „kūno turėjimą“, nepastebėdami, kad „turėjimas“ yra ne lygiaverčių partnerių, o šeimininko ir vergo santykiai. Kūnas visada gyvena dabartyje, tačiau mes „pabėgame“ nuo jo į savo apmąstymus, taip izoliuodami save nuo jausmų.
Tačiau ateina maišto metas, kai kūnas-„vergas“ atsisako paklusti: jam pradeda skaudėti. Skausmas yra galinga patirtis, kuri neišvengiamai sugrąžina mus į dabartį, į dabarties akimirkos tikrovę. Neatsitiktinai sakome „įžnybk man“, kai norime įsitikinti dabarties tikrumu.
Tačiau skausmas „reikalingas“ tik todėl, kad esame nejautrūs švelnesniems, subtilesniems pojūčiams.
Pagrindinis šiuolaikinės civilizacijos požymis yra kontrolė. Vos tik ką nors pastebime, stengiamės tą „kažką“ kontroliuoti, pradėti tai valdyti. Patirties atžvilgiu tai reiškia, kad sunaikinamas jos natūralumas, spontaniškumas.
Iš tiesų dažnai norime, kad jausmai mus užkluptų pagal pareikalavimą ir išsijungtų per trumpą laiką. Tačiau tam, kad išlikti dabartyje reikia kitų įgūdžių – dėmesingumo ir pasitikėjimo. Tik tokiomis sąlygomis galime patirti tikrą ryšį, bendrumą su savimi ir pasauliu.
Taigi, neturime kito kelio į dabartį, kaip tik nuolat sau kelti tokius klausimus: kur aš esu, ką jaučiu, ką galvoju, ką jaučia mano kūnas, kas dabar su manimi vyksta?
Parašyti komentarą