Jei skaitydami šį straipsnį pagalvosite: „Taip, tai apie mus“ – vadinasi, jūs jau nebe pora, o tik kambariokai.
„Kambarioko sindromas“: kas tai?
„Kambarioko sindromas“ pasireiškia, kai kadaise buvę romantiniai santykiai tampa labiau panašūs į kambariokų santykius: partneriai patiria stiprų emocinį atotrūkį – jie vis dar turi sąrašą pareigų, kuriomis dalijasi, tačiau nebeliko jokio intymumo. Užuot išlikę mylimaisiais ar bent jau geriausiais draugais, jie virsta dviem nepažįstamaisiais, žmonėmis, kurie tik dalijasi bendra gyvenamąja erdve…
3 pagrindiniai požymiai, kad būtent taip, deja, nutiko ir jūsų poroje
Jūs ir jūsų partneris gyvenate visiškai atskirus gyvenimus
Kiekvienas turite savo socialinį ratą, savo pomėgius, savo problemas ir džiaugsmus. Kartu praleidžiate labai mažai laiko arba išvis jo nepraleidžiate už savo kasdienės rutinos ar pareigų ribų. Esate užsiėmę savais reikalais ir gyvenate kaip du nepriklausomi, atskiri žmonės po vienu stogu. Jūs nebeturite poreikio investuoti savo laiko ir energijos į tarpusavio santykius, jie jums nebėra prioritetas.
Kai jums tenka leisti laiką kartu, tai nėra malonu, tai suvokiama tik kaip prievolė…
Jei taip nutiko, laikas pagalvoti, kodėl taip atsitiko ir ar verta išlaikyti esamą padėtį.
Nebepalaikote nuoširdaus fizinio kontakto
Sveikiems santykiams gyvybiškai svarbi bet kokia intymumo forma – glamonės, apsikabinimai, bučiniai, švelnūs prisilietimai ir kt. Tačiau kai dingsta tarpusavio trauka, visa tai, įskaitant intymius santykius, virsta rutina, kuri atliekama formaliai ir tik iš pareigos jausmo, o ne kaip natūrali meilės ir prieraišumo apraiška. Jums nebesinori laikytis už rankų, apsikabinti ar bučiuotis – visa tai atrodo nereikalinga ar net atgrasu. Nyksta ne tik fizinis, bet ir emocinis ryšys.
Jūs beveik nesikalbate vienas su kitu
Bendravimas yra bet kokių santykių pagrindas, o jo nebuvimas verčia jaustis nutolusiais vienas nuo kito šimtus kilometrų. Jūs ne tik vengiate sudėtingų pokalbių – jūs apskritai nekalbate vienas su kitu apie nieką, išskyrus kai kuriuos žemiškus, kasdienius dalykus. Nematote prasmės vienas kito klausti, kaip praėjo diena, arba dalytis mintimis ir jausmais. Tarsi neturėtumėte vienas kitam daugiau ką pasakyti. Nebesidomite vienas kitu, tarp jūsų tvyro didelis emocinis atstumas.
Laikui bėgant šis bendravimo trūkumas gali lemti tai, kad tapsite vienas kitam svetimi, pašaliniai, kažkas, ko beveik nepažįstate ir nesuprantate.
Paklauskite savęs: ar vis dar jaučiate, kad turite apie ką pasikalbėti su savo partneriu, ar tyla tapo pernelyg patogi?
Parašyti komentarą