Mokymasis iš vyresniųjų brolių: maži paukščiai gali perimti kaimynų elgesį

Neseniai atliktas laukinių didžiųjų zylių (Parus major) tyrimas parodė, koks svarbus vaidmuo imigracijai tenka socialiniam mokymuisi gyvūnų grupėse. Mokslininkų grupės atliktame ir žurnale „PLOS Biology“ publikuotame tyrime buvo nagrinėjama, kaip giesmininkai prisitaiko prie naujos aplinkos stebėdami ir mėgdžiodami vietinių populiacijų elgesį. Šis procesas yra saugesnis ir greitesnis mokymosi būdas, palyginti su savarankišku eksperimentavimu su nauju elgesiu, rašo Cosmos.

Pagrindinis tyrimo autorius daktaras Michaelis Cimento iš Konstancos universiteto (Vokietija) socialinį mokymąsi pavadino svarbiausia priemone, padedančia išgyventi nepažįstamoje aplinkoje.

„Atkreipdami dėmesį į tai, ką daro kiti, galite suprasti, ar naujas elgesys yra naudingas, ar potencialiai pavojingas. Kopijuodami tokį elgesį, jūs taip pat galite gauti naudos“, – aiškino Cimento. Tyrime pabrėžiama, kaip svarbu laikytis vietos tradicijų, kai gyvūnai integruojasi į naujas grupes.

Eksperimento metu laukinių didžiųjų zylių grupė buvo mokoma pasiekti maistą dėlionių dėžutėse stumdant dureles į kairę arba į dešinę. Migruojantys paukščiai buvo patalpinti į narvelius, kurių gyventojai buvo išmokyti naudoti priešingą metodą. Pažymėtina, kad vizualiai pakeitus aplinką 80 % imigrantų greitai perėmė gyventojų sprendimus, o tai rodo didelę priklausomybę nuo vietinių užuominų. Ir atvirkščiai, kai aptvaro lapija priminė jų pradinę buveinę, tik 25 % iš karto perėmė gyventojų strategiją.

Gauti rezultatai rodo, kad aplinkos naujumas turi didelę įtaką socialiniam mokymuisi. Australijos nacionalinio universiteto ir Ciuricho universiteto profesorė Lucy Aplin, vyresnioji straipsnio autorė, teigė, kad imigracijos sukeltas mokymasis atspindi realų elgesį, kai gyvūnai, atidžiai stebėdami naują aplinką, atranda veiksmingus metodus. Tai padeda suprasti platesnę ekologinę ir evoliucinę dinamiką.

Tyrimas taip pat pabrėžia gyvūnų pažinimo gebėjimą prisitaikyti. Stebėdami, kaip migracija veikia elgseną, mokslininkai gali daryti išvadas apie mechanizmus, kuriais grindžiamas naujų elgesio būdų ir tradicijų plitimas populiacijose. Didžiųjų zylių gebėjimas mokytis iš vietos gyventojų yra išgyvenimo strategija, kuri greičiausiai prisideda prie jų ekologinės sėkmės.