Dauguma tėvų stengiasi suteikti savo vaikams viską, kas geriausia, tačiau kartais kartu su meile ir geromis mintimis perduoda ir psichologines traumas bei baimes. O kai tai supranta – ant jų pečių užgriūva kaltės našta… Tačiau svarbu prisiminti, kad nebūtina būti tobulam, norint būti geru tėčiu ar mama. Ir kad tobulų tėvų nėra (ar apskritai kažko tobulo): visi esame gyvi žmonės su savo ypatumais ir emocijomis.
Netobula tėvystė
Psichologai jau seniai kalba apie „tobulumo“ tendencijos žalą: ji verčia mus lyginti save su kitais (dažniausiai ne mūsų naudai), kritikuoti save, nuvertinti savo pasiekimus ir teigiamus aspektus. Atsakymas į šią tendenciją – „neidealios tėvystės“ koncepcija, kuri skatina mus priimti savo netobulumus, išmokti susidoroti su sunkumais ir sukurti sveiką aplinką savo vaikų vystymuisi.
Netobuli, bet geri
Iš kur apskritai kilo mintis, kad tėvai turi būti tobuli? Viena vertus, tai gana vaikiškas jausmas – kad suaugusieji yra visagaliai, viską žino ir moka. Visiškai normalu, kad mažas ir bejėgis padarėlis galvoja, jog šalia jo yra „visagaliai“. Be to, šią mintį dažnai palaiko ir patys tėvai, nes taip lengviau kontroliuoti situaciją.
Mūsų, suaugusiųjų, užduotis – permąstyti tokį požiūrį. Mes galime analizuoti, rūpintis ir priimti sprendimus. Ir, svarbiausia, galime klysti – ir pripažinimas, kad klydome, mūsų nesunaikins. Galia slypi ne tame, kad esame neklystantys, o tame, kad išliekame sąžiningi sau ir savo vaikams.
Psichologinės šeimos traumos – kas tai ir ką su jomis daryti?
Psichologinė trauma – tai gili ir ilgalaikė reakcija į įvykį, kurį žmogus suvokia kaip keliantį grėsmę jo gyvybei ar saugumui. Tai ne tik stipri emocija, bet ir rimtas žmogaus saugumo jausmo „lūžis“, kuriam ištaisyti reikia laiko, o kartais ir profesionalios pagalbos.
Kalbant apie vaiko ir tėvų santykius, verta atskirti traumą nuo įprasto emocinio sutrikimo. Pavyzdžiui, apmaudas, pyktis ant tėvų ar ašaros savaime nesukelia traumos – tai normalios ir sveikos reakcijos. Pykti, nesutarti, nusivilti ir verkti yra natūralu. Tačiau trauma atsiranda, kai vaikas patiria ilgalaikę ar sistemingą gėdą, baimę ar izoliaciją, kai jis neturi galimybės pasidalyti savo išgyvenimais ir sulaukti paramos.
Daugelis mūsų reakcijų į vaiko elgesį yra mūsų praeities patirties atgarsiai. Net patys to nesuvokdami galime kartoti mums svarbių suaugusiųjų klaidas. Taip atsiranda šeimos traumos, kurios formuoja tam tikrus elgesio modelius ir yra perduodamos iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, suaugusieji, kurie vaikystėje buvo mušami, gali taip pat elgtis su savo vaikais. O našlaičiams ar žmonėms, kurie gyvenime neturėjo reikšmingo artimo žmogaus, gali būti sunku užmegzti pasitikėjimu grįstus santykius.
Kai kurie mūsų psichikos sukrėtimai pasireiškia tėvystėje ne visiškai atkartojant traumuojančią situaciją, bet baimių ir kompulsyvių reakcijų pavidalu. Pavyzdžiui, badą patyręs asmuo gali per daug maitinti savo vaiką arba versti jį valgyti. Ir jei mama barė jus už tai, kad nepakankamai valgote sriubos, jūs taip pat galite barti už tai savo sūnų.
Tačiau, gerai tai, kad galima sumažinti sunkių psichinių kančių kiekį ir gylį. O pirmasis žingsnis į sveiką tėvystę – savo vaikystės patirties apmąstymas.
Daugelis nuostatų, kurias laikome savaime suprantamais dalykais, arba pagrindinių gyvenimo principų iš tikrųjų yra kilę iš vaikystės.
Užduokite savo įsitikinimams klausimus:
- Kodėl aš taip galvoju?
- Ar tai tikrai tiesa?
- Ar tai man dabar padeda, ar trukdo?
Tai padės jums išsiugdyti lankstesnę mąstyseną ir geriau pritaikyti savo reakcijas sudėtingose situacijose.
Pabandykite prisiminti įvykius, kurie vaikystėje sukėlė stiprių emocijų. Kaip elgėsi jūsų tėvai? Kokius jausmus tai sukėlė jums? Dabar pagalvokite, ar panašiai reaguojate į savo vaikus?
Sveiko, bet neidealaus auklėjimo būdai
Emocinio intelekto ugdymas ir mokymasis sąmoningai reikšti jausmus
Vienas iš svarbių kiekvieno žmogaus, tiek suaugusiojo, tiek vaiko, įgūdžių yra išvystytas emocinis intelektas. Tai gebėjimas atpažinti jausmus, suprasti ketinimus, motyvus ir norus – tiek kitų, tiek savo. Iš jo „išauga“ gebėjimas valdyti savo jausmus ir kurti bendravimą, kuriame visi dalyviai jaučiasi gerai. Tiesą sakant, tai yra pagrindas, ant kurio statome bendravimą.
Suaugusieji gali naudoti įvairias technikas, kad suprastų save ir savo patirtį:
- Rašykite emocijų dienoraštį – kartą per dieną užduokite sau klausimą: „Ką dabar jaučiu? Kokius jausmus išgyvenau per dieną?“. Užsirašykite savo atsakymus ir tada sąžiningai juos išanalizuokite.
- Atkreipkite dėmesį į artimųjų neverbalinį elgesį, darykite prielaidas, o tada atsargiai klauskite, patvirtindami arba paneigdami savo spėjimus.
- Stebėkite žmones. Žinoma, nedarykite to atvirai – toks dėmesys gali būti nemalonus kitiems. Tačiau galite užduoti sau klausimus – kas tie žmonės, kur jie eina, kokia jų nuotaika.
- Valdykite savo emocijas. Valdyti nereiškia slopinti. Būtent tai daugelis iš mūsų, suaugusiųjų, puikiai įvaldę. Tačiau nuslopintos emocijos tik giliai tūno, ir niekas nežino, kada jos išlįs ir kokią audrą su savimi atsineš. Valdymas reiškia būti draugiškam sau pačiam. Fizinis aktyvumas, pasivaikščiojimas, kvėpavimas, verbalizavimas garsiai apibūdinant jausmus padeda susigrąžinti kontrolę.
- Įvertinkite savo indėlį į šeimos emocinę pusiausvyrą. Paimkite popieriaus lapą, padalykite jį į dvi dalis su „-“ ir „+“ ženklais. Atitinkamuose stulpeliuose surašykite, kurie jūsų veiksmai pagerino pusiausvyrą šeimoje, o kurie ją pablogino. Pasistenkite sąžiningai įvertinti rezultatus.
Sukurkite vaikui saugią aplinką, kurioje jis jaustųsi patogiai būdamas savimi
Vaikams svarbu jausti, kad namai ir šeima yra vieta, kur jie gali būti savimi. Pasistenkite sukurti atmosferą, kurioje jie nebijotų rodyti emocijų, reikšti jausmų ir minčių.
Atminkite, kad jūsų reakcija į klaidas formuoja vaiko požiūrį į nesėkmes ateityje. Parodykite, kad klysti yra normalu ir net naudinga, jei iš to mokomės.
Mamoms ir tėčiams, kurie moka priimti ir išgyventi savo emocijas, daug lengviau palaikyti vaikus jų išgyvenimuose. Svarbu leisti vaikui suprasti, kad visi jo jausmai yra normalūs, kiekvienam iš jų yra vietos. Svarbu šias emocijas įvardyti žodžiais: „Taip, matau, kad dabar tu esi… (piktas, laimingas, liūdnas)“. Tai padeda vaikams geriau atpažinti savo jausmus ir bendrauti su jais, o ne būti jų „užtvindytiems“.
Vaiko emociniam saugumui labai svarbu, kad jį supantys suaugusieji būtų psichologiškai stabilūs. Vaikai nesijaučia saugūs, jei jaučia, kad jų asmeniniai išgyvenimai turi įtakos tam, kaip su jais elgiasi artimieji. Pavyzdžiui, kai jie jaučia, kad tėvų meilė ir parama priklauso nuo jų elgesio arba nuo pačių suaugusiųjų nuotaikos. Todėl svarbiausia, kad tėvai išliktų nuspėjami ir stabilūs.
Vis dėlto svarbu, kad suaugusieji sąžiningai praneštų apie savo emocijas. Vaikams galima pasakyti: „Šiandien esu labai pavargęs, man reikia šiek tiek laiko pailsėti“, „Esu susierzinęs, man reikia nusiraminti“. Kartu vaikas turėtų suprasti, kad jūs galite su tuo susitvarkyti, kad už savo jausmus atsakote jūs, o ne jis.
Taip pat, svarbu suprasti, kad saugios aplinkos namuose kūrimas nereiškia, kad turite leisti vaikui viską. Nustatykite aiškias, bet protingas ribas, kurios pažymės tik jums priklausančią „psichologinę teritoriją“.
Kaip padėti sau čia ir dabar?
Būna atvejų, kai tėvai neturi jokių išteklių bendrauti su savo vaikais. Pavyzdžiui, po varginančios dienos nepaprastai sunku sugalvoti naudingų pramogų energingam vaikui, kuris nori žaisti ir linksmintis. Tokiu metu mamos ir tėčiai skubiai stengiasi prisiminti arba sugalvoti kokią nors veiklą, kuri būtų įdomi ir naudinga.
Tokiu atveju tėvams į pagalbą ateina įtaisai ir mokomasis vaikiškas turinys.
Keletas taisyklių, kurios padės sukurti pusiausvyrą naudojantis įtaisais:
- Saikingai vertinkite turinį, kurį pateikiate vaikams. Programėlėse neturėtų būti reklamų ir integruotų pirkinių.
- Nustatykite laiką, kada vaikas gali naudotis įtaisais. Svarbu prisiminti, kad įtaisais nereikėtų naudotis likus 2 valandoms iki miego.
- Ikimokyklinio amžiaus vaikai greitai pervargsta ir būna perkrauti išorine informacija, todėl čia geriausiai tinka principas „žaisti trumpai, bet reguliariai“. Optimalus laikas yra maždaug 15 minučių iš eilės.
- Pirmenybę teikite programoms, kuriose yra integruotas ekrano laiko laikmatis.
- Stebėkite, kaip vaikas sėdi prie įtaiso. Gerai, jei jis turi galimybę naudotis stovu arba padėti įtaisą ant stalo, o ne laikyti jį rankose. Taip lengviau išlaikyti tinkamą atstumą nuo akių iki ekrano ir tolygią laikyseną.
Psichoterapijos nauda
Psichoterapeuto pagalba ne visada būtina, bet jei jaučiate bent vieną iš išvardintų simpromų, verta kreiptis pagalbos:
- Esate emociškai perdegęs. Esate pavargęs nuo tėvystės, nuo pareigų, kuriomis galbūt neturite su kuo pasidalyti – ir jums nepadeda poilsis bei galimybė pabūti vienam su savimi. Atrodo, kad nieko nejaučiate savo vaikams – arba dažniausiai jaučiate susierzinimą ar apmaudą, o paskui jaučiate gėdą ir (arba) kaltę, kad esate „blogas tėvas / mama“.
- Tarp jūsų ir vaiko kyla konfliktai ir nežinote, kaip juos išspręsti. Taip dažnai nutinka, kai tėvai jaučiasi prarandantys situacijos kontrolę – ir labai bijo, kad dėl to įvyks kas nors nepataisomo. Labai bijote pakartoti savo tėvų scenarijų. Galbūt vaikystėje jūsų santykiai su artimaisiais nebuvo patys lengviausi, ir jūs nuolat sau kartojote: „Padaryčiau viską, kad tik nebūčiau toks kaip jie!“. O dabar pastebėjote, kad esate į juos panašus, tiesiog negalite „perrašyti“ šeimos scenarijaus – ir jaučiatės visiškai bejėgis.
- Jums sunku nustatyti ir išlaikyti taisykles bei ribas santykiuose su vaiku. Galbūt stengiatės būti šiltas ir švelnus, lankstus ir supratingas – bet dėl to pastebite, kad jūsų gyvenimą užvaldė chaosas ir nėra jokių taisyklių ar hierarchijos. Arba, atvirkščiai, esate griežtas tėvas, kuris tikisi paklusnumo, bet dėl jūsų taisyklių vaikas jums priešinasi ir piktinasi. Jūsų auklėjimas neteikia jums džiaugsmo. Galite suprasti, kad nebejaučiate džiaugsmo būdamas su savo vaiku arba kad jo iš tikrųjų niekada ir nebuvo…
Parašyti komentarą