Sociofobija – baimė būti nepriimtam visuomenėje – yra populiari šių laikų neurozė. Nuo jos kenčiantys žmonės, dažnu atveju, klaidingai suvokia šį sutrikimą kaip nekintamą savo asmenybės dalį. O kai kurie net sąmoningai puoselėja emocinį atsiribojimą, stengdamiesi atrodyti paslaptingesni ar unikalesni… Tačiau kas iš tikrųjų yra sociofobija?
Sociofobijos paplitimo priežastys
Šiuolaikinėje visuomenėje mes labai ribotai išreiškiame savo jausmus. Moterys nuo vaikystės mokomos „nekelti balso“, „neskambinti pirmai“, „nesiimti iniciatyvos pasimatymuose“, o vyras, atvirai kalbantis apie savo jausmus, rizikuoja būti pavadintas „jautruoliu“.
Šiais laikais sociofobija – ganėtinai madinga tendencija. Z kartos žmonės savo jausmus mieliau laiko savyje, kad nebūtų atstumti, nepriimti ir nesuprasti. Galbūt todėl šis nerimo sutrikimo tipas pagrįstai vadinamas XXI amžiaus liga.
Beje, svarbu išmokti atskirti sociofobiją, kaip madingą pasirinkimą, nuo tikro nerimo sutrikimo. Ši neurozė pasireiškia paniška viešumo baime ir yra lydima nemalonių vegetacinių-kraujagyslinių simptomų.
Sociofobijos nereikėtų romantizuoti. Evoliucijos pavyzdžiai byloja, kad nenaudojamas organas atrofuojasi. Psichinės funkcijos aspektu šis principas veikia taip pat. Jei žmogus vengia bendrauti ir užmegzti emocinį kontaktą su žmonėmis, netrukus jis paprasčiausiai nustos gebėti susipažinti, palaikyti pokalbį ir būti draugišku kitiems.
Ar išugdytas uždarumas ilgainiui gali sukelti nerimo sutrikimą? Be abejo! Neigiamo vertinimo ir emocinio atmetimo baimė padeda vengti socialinių situacijų, kuriose žmogus gali sulaukti tokios kritikos.
Daugeliu atvejų į sociofobiją linkę žmonės laiko save droviais bei nedrąsiais ir suvokia šias būsenas kaip įgimtus asmenybės bruožus, su kuriais nieko negalima padaryti. Šis ribotumas atima iš jų galimybę užmegzti asmeninius ir profesinius santykius ir apskritai pastebimai temdo jų gyvenimą. Tačiau, jei tik nori, kiekvienas gali atsikratyti socialinio bendravimo baimės ir pakeisti jam netinkančius charakterio bruožus į harmoningesnius.
Tikra istorija
Mariui sociofobija išsivystė paauglystėje. Manoma, kad šis nerimo sutrikimo tipas atsiranda vaikystėje dėl nepalankaus emocinio klimato, su kuriuo vaikas susiduria. Tačiau taip yra ne visada.
Pavyzdžiui, Marius turėjo puikią šeimą, nebuvo patyręs smurto šeimoje ir nebuvo pajuokos objektas mokykloje. Būdamas 16-os metų jis susidomėjo programavimu ir pradėjo dirbti šioje srityje ne visą darbo dieną. Dėl esamų darbo sąlygų, jam nereikėjo niekur išeiti iš namų – visą darbą buvo galima atlikti prie kompiuterio. Namuose jam tapo labai patogu ir jis nebenorėjo niekur iš jų eiti.
Po kurio laiko jis pradėjo pastebėti, kad laukia iki pat vėlyvo vakaro, kad nueitų į parduotuvę. Tuščios gatvės teikė iliuzinį saugumo jausmą, nes jose nebuvo žmonių.
Dauguma jo bendraamžių gyveno aktyvų socialinį gyvenimą: eidavo į vakarėlius ir pramoginius renginius, rinkdavosi draugų namuose, eidavo pasivaikščioti… O jis desperatiškai ieškojo pasiteisinimų, kad galėtų likti nuošalyje nuo visuomenės. Marius nustojo atsiliepti sulaukęs skambučio iš nežinomo numerio, atsakyti į žinutes…
Vieną dieną jis turėjo eiti į parduotuvę, apsirengė, nuėjo prie durų ir 30 minučių tiesiog stovėjo prie jų. Jis nerimavo, kad yra prastai apsirengęs, kad žmonės į jį žiūrės smerkiamai, kad suklys mokėdamas ir visi tai pamatys. Kai mintyse susidėliojo kelionę į maisto prekių parduotuvę, jo širdis daužėsi, galva sukosi, o delnai prakaitavo. Tą dieną jis niekur neišėjo ir suprato, kad atėjo laikas ieškoti psichologinės pagalbos.
Sociofobiją, kaip ir daugelį kitų nerimo sutrikimų, sustiprina situacijų, kuriose žmogus jaučia nerimą, vengimas. Atitinkamai svarbus psichoterapijos komponentas yra, priešingai, tikslingai patekti į tokias situacijas. Marius pasirodė esąs labai drąsus. Praėjus mėnesiui po rimto psichoterapinio darbo, jis pradėjo lankytis beveik visose anksčiau jam nepasiekiamose vietose: parduotuvėse, kavinėse, kirpyklose ir net kino teatruose.
Pamažu jis įgijo trūkstamų socialinių įgūdžių, išmoko užmegzti akių kontaktą, kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis. Po trijų mėnesių jis baigė gydymą ir pasiekė labai įspūdingų rezultatų. Marius nebebuvo priklausomas nuo savo iliuzinių baimių.
Norėčiau pabrėžti, kad toks greitas rezultatas ne visada įmanomas. Daug kas priklauso nuo sutrikimo sunkumo ir žmogaus noro jo atsikratyti.
Patarimai
Visiems, kurie atpažįsta polinkį į sociofobiją, primygtinai rekomenduoju neatidėlioti terapijos.
Be to, galite pabandyti dirbti su šiuo nerimo sutrikimu savarankiškai – esant lengvoms formoms tai gana realu. Tačiau vis dėlto geriau pasikonsultuoti su specialistu, kuris padės pradėti gyventi šviesų, emociškai turtingą, visavertį gyvenimą be iliuzinių baimių ir nerimo.
Parašyti komentarą