Neįsivaizduojate žiemos be slidinėjimo ar snieglenčių sporto? Deja, klimato duomenys rodo, kad su vienas po kito einančiais dešimtmečiais žiemos tampa vis trumpesnės, o sniego – vis mažiau ir mažiau. Vienas iš būdų išgelbėti pasaulį – gaminti sniegą, tačiau tam, kad tai būtų techniškai įmanoma ir pelninga, taip pat turi būti įvykdytos tam tikros sąlygos. Kaip atrodo slidinėjimo turizmo ateitis?
Kai temperatūra nukrenta žemiau nulio laipsnių Celsijaus ir už lango pradeda kristi sniegas, greitai pakylame iš rudens miego. Girgždantis sniegas kviečia ilgiau pasivaikščioti arba pasivažinėti rogutėmis. Tai taip pat labai laukiamas momentas turizmo pramonei, kai slidinėjimo entuziastai leidžiasi į trasas, o viešbučių kambariai ir restoranai prisipildo lankytojų. Tačiau slidinėjimo turizmas neapsiriboja vien kalnų vietovėmis. Kai kuriuose miestuose (arba netoli jų) nedidelės kalvos taip pat yra paverstos slidinėjimo trasomis, kad nereikėtų planuoti ilgos ir brangios kelionės ir galėtumėte atsipalaiduoti savaitgalį ar net tiesiog po darbo valandų.
Deja, pastaruoju metu vietoj sniego dažnai matome lietų, o įmonės skaičiuoja nuostolius, ypač tada, kai joms tenka nuolat patirti sniego gaminimo išlaidų arba (o gal dar blogiau) dėl pernelyg aukštos temperatūros net neturi galimybės to daryti. Nukenčia ir profesionalus žiemos sportas.
Klimatas keičia slidinėjimo sportą. Vis mažiau sniego
Mokslininkai prognozuoja, kad dėl klimato kaitos visose slidinėjimo vietovėse per metus smarkiai sumažės snieguotų dienų skaičius, o vienas iš aštuonių slidinėjimo kurortų šį šimtmetį neteks visos natūralios sniego dangos. Daugelis populiarių slidinėjimo kurortų jau dabar jaučia klimato kaitos padarinius – mažiau sniego.
Viename tyrime, kuriam vadovavo Veronika Mitterwallner iš Bairoito universiteto Vokietijoje, buvo analizuojamas klimato kaitos poveikis metinei natūralaus sniego dangai septyniuose slidinėjimo regionuose: Europos Alpėse, Anduose, Apalačų kalnuose, Australijos Alpėse, Japonijos Alpėse, Pietų Alpėse (Naujojoje Zelandijoje) ir Uoliniuose kalnuose, o Europa yra didžiausia slidinėjimo rinka.
Remdamiesi klimato duomenimis, jie parengė kelis scenarijus. Pagal vieną iš jų, kuriame numatomas didžiausias išmetamųjų teršalų kiekis, ne vėliau kaip 2071 m. 13 proc. slidinėjimo vietovių neteks visos natūralios sniego dangos (tačiau kai kurios iš jų iki 2071 m. jos jau gali būti netekusios). 20 proc. slidinėjimo vietovių iki 2100 m. neteks daugiau nei pusės sniego dienų. Europos Alpėse vidutinis dienų su sniego danga skaičius sumažės 42 proc.
Sniego trūkumas žiemą. Ką darys slidinėjimo kurortai?
Pasak Vokietijos mokslininkų, mažėjanti sniego danga gali paskatinti slidinėjimo kurortus perkelti arba plėsti savo veiklą į mažiau apgyvendintas vietoves, o tai gali kelti grėsmę Alpių augalams ir gyvūnams, kurie ir taip yra pažeidžiami klimato kaitos keliamo streso. Savo ruožtu tiems, kurie remiasi dirbtinio sniego gamyba, gresia realus pelningumo sumažėjimas.
Daugelyje vietovių žiemą sniego bus vis mažiau ir mažiau. Dėl šiltų žiemų ir spartaus atšilimo slidinėjame ant apledėjusio sniego, ir jei ne vis pigesnis ir vis plačiau naudojamas dirbtinis sniego gaminimas, masinis slidinėjimas būtų pasibaigęs XX a. pabaigoje.
Prancūzijos ir Austrijos mokslininkai leidinyje „Klimato kaita didina sniego, vandens ir energijos iššūkius Europos slidinėjimo turizmui“ parodė, kad 53 proc. slidinėjimo kurortų Europoje bus priversti nuolat įrengti dirbtinio sniego įrenginius, jei pasaulinė oro temperatūra pakils 2 laipsniais Celsijaus. Jei atmosfera sušils 4 laipsniais Celsijaus, tai palies 98 proc. kurortų.
Šaltinis: Interia.pl
Parašyti komentarą