Europos Sąjunga naujos narės nepriėmė nuo 2013 metų, kai prie Bendrijos prisijungė Kroatija. Tačiau plėtros tema vėl grįžta į pirmą planą, o realiausia kandidatė šiuo metu yra Juodkalnija. Maža Adrijos valstybė jau atvėrė visus derybų skyrius ir dalį jų laikinai uždarė, todėl jos tikslas tapti ES nare 2028 metais nebeatrodo vien politinis šūkis.
Kodėl būtent Juodkalnija dabar laikoma favorite?
Juodkalnija nėra didelė valstybė – joje gyvena apie 600 tūkst. žmonių. Tačiau stojimo į Europos Sąjungą procese dydis nėra lemiamas. Svarbiausia – kaip šalis vykdo reformas, derina įstatymus su ES taisyklėmis ir ar gali įrodyti, kad jos institucijos veikia pagal europinius standartus.
Būtent čia Juodkalnija šiuo metu atrodo geriau nei daugelis kitų kandidačių. Derybos su šia šalimi pradėtos dar 2012 metais, visi 33 derybų skyriai jau yra atverti, o 2026 metų kovą laikinai uždarytų skyrių skaičius pasiekė 14. Naujausias žingsnis buvo derybų dėl transeuropinių tinklų skyriaus laikinas uždarymas kovo 17 dieną.
Tai nereiškia, kad narystė jau garantuota. Derybose „laikinai uždarytas“ skyrius dar nėra galutinė pergalė – ES gali prie jo grįžti, jei matys, kad pažanga sustojo arba taisyklės nevykdomos. Tačiau pats tempas rodo, kad Juodkalnija iš tiesų yra viena pažangiausių kandidačių.
Šalies valdžia kalba apie tikslą iki 2028 metų tapti ES nare. Toks terminas ambicingas, bet jis jau nėra visiškai nerealus, jei reformos nesustos ir ES valstybės narės politiniu lygmeniu pritars plėtrai.
Juodkalnijos pranašumas tas, kad ji ne tik nori narystės, bet jau yra nuėjusi didelę techninio darbo dalį. O stojant į ES būtent techninis darbas – įstatymai, institucijos, teismai, kontrolės sistemos – dažnai būna sunkiausia ir ilgiausia kelio dalis.
Kodėl kitos kandidatės juda lėčiau?
Europos Sąjungos laukiamajame šiandien yra ne viena valstybė. Tačiau kiekviena jų turi savų kliūčių, kurios daro kelią į narystę sudėtingesnį.
Ukraina ir Moldova po Rusijos pradėto karo Europoje įgijo stiprų politinį palaikymą, tačiau jų stojimo procesas susiduria ir su saugumo, ir su politiniais iššūkiais. Karo sąlygomis naujos narės priėmimas būtų ypač sudėtingas sprendimas, nes narystė ES nėra vien ekonominė ar simbolinė – ji keičia visos Bendrijos atsakomybių žemėlapį.
Gruzijos kelias taip pat tapo sudėtingesnis dėl politinių sprendimų, kurie Briuselyje vertinami kaip tolstantys nuo demokratinių standartų. Turkijos derybos faktiškai įstrigusios jau daugelį metų. Serbija išlieka svarbi Vakarų Balkanų kandidatė, bet jos santykiai su Rusija, vidaus politika ir Kosovo klausimas kelia papildomų kliūčių.
Tokiame fone Juodkalnija ir Albanija atrodo kaip realistiškiausios Vakarų Balkanų krypties kandidatės. Vis dėlto Juodkalnija kol kas turi pranašumą dėl pažengusių derybų skyrių.
ES pastaraisiais metais į plėtrą žiūri ne tik kaip į biurokratinį procesą, bet ir kaip į geopolitinį saugumo klausimą. Tai ypač aiškiai matyti po karo Ukrainoje: jei Europos Sąjunga nenori palikti Vakarų Balkanų pilkojoje zonoje, ji turi pasiūlyti realų kelią toms šalims, kurios vykdo reformas.
Silpniausia vieta – korupcija, teismai ir politinis stabilumas
Juodkalnija padarė pažangą, bet jos kelias dar nėra tiesus. Šalis ilgus metus buvo siejama su stipria vieno politinio centro įtaka, o valdžios pasikeitimai pastaraisiais metais atnešė ir demokratinės kaitos, ir nestabilumo. Vyriausybės keitėsi, politinė sistema mokėsi veikti naujomis sąlygomis, o susitarimai dėl reformų ne visada buvo lengvi.
Europos Sąjungai ypač svarbūs keli klausimai: teisinė valstybė, nepriklausomi teismai, kova su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu. Be šių sričių pažangos narystė neįmanoma, net jei kiti techniniai skyriai juda į priekį.
Tai logiška. Nauja ES narė gauna prieigą prie bendros rinkos, fondų, sprendimų priėmimo ir bendros politinės erdvės. Todėl Briuselis nori būti tikras, kad į Bendriją įstojusi valstybė ne tik gražiai perrašė įstatymus, bet ir realiai juos taiko.
Ne mažiau jautri tema – žiniasklaidos ir saviraiškos laisvė. Jei žurnalistai patiria politinį spaudimą, jei valstybės institucijos neveikia nepriklausomai, o korupcijos bylos stringa, ES tai mato kaip rimtą signalą.
Juodkalnijai dabar reikia įrodyti ne pažadus, o gebėjimą ilgai ir nuosekliai laikytis reformų krypties.
Kodėl Rusija ir Serbija nenori lengvo Juodkalnijos kelio į ES?
Juodkalnijos stojimas į ES yra ne tik vietos reformų istorija. Tai ir platesnės kovos dėl įtakos Vakarų Balkanuose dalis.
Šiame regione ilgą laiką susikerta skirtingos politinės, religinės, istorinės ir informacinės įtakos. Serbija Juodkalnijai išlieka labai artima kultūriškai ir istoriškai, o Rusija siekia išlaikyti savo vaidmenį regione per politinius ryšius, žiniasklaidą, dezinformaciją ir visuomenės nuotaikų veikimą.
Todėl Juodkalnijos europinė kryptis susiduria ne tik su techniniais reikalavimais, bet ir su mėginimais ją diskredituoti. Dezinformacija dažnai taikosi į silpniausias vietas: baimes dėl tapatybės, ekonominių pokyčių, santykių su kaimynais ar nepasitikėjimą Briuseliu.
Vis dėlto visuomenės palaikymas europinei krypčiai išlieka vienas svarbiausių Juodkalnijos privalumų. Kai dauguma gyventojų nori narystės ES, politikams sunkiau nusukti šalį į kitą pusę. Tačiau vien palaikymo neužtenka – jis turi virsti kantrybe reformoms, kurios dažnai būna nepopuliarios ir skausmingos.
ES naujų narių nebenori priimti „aklai“
Europos Sąjunga iš ankstesnių plėtros etapų pasimokė, kad narystė pati savaime negarantuoja negrįžtamos demokratijos. Kai kurios valstybės po įstojimo pradėjo tolti nuo teisinės valstybės principų, todėl Briuselis dabar daug atsargesnis.
Tai reiškia, kad Juodkalnijai ir kitoms kandidatėms keliami griežtesni lūkesčiai. ES nori ne tik priimti šalį, bet ir turėti priemonių reaguoti, jei po įstojimo prasidėtų demokratijos ar teisės viršenybės problemos.
Ateities stojimo susitarimuose gali būti numatyti aiškesni saugikliai – pavyzdžiui, finansinės paramos stabdymas, jei valstybė pažeistų pamatinius principus. Tai keičia pačią narystės logiką: įstojimas nėra finišo juosta, po kurios galima atsipalaiduoti.
Juodkalnijai tai reiškia vieną dalyką: paskutiniai metai iki galimos narystės gali būti sunkiausi. Reikės ne tik uždaryti likusius derybų skyrius, bet ir parodyti, kad reformos nėra tik dokumentuose.
Ką reikštų Juodkalnijos priėmimas?
Jei Juodkalnija taptų kita ES nare, tai būtų simbolinis lūžis po ilgos plėtros pauzės. Tai parodytų, kad narystės pažadas Vakarų Balkanams vis dar realus, o reformų procesas gali duoti rezultatą.
Pačiai Juodkalnijai tai reikštų didesnį politinį saugumą, stipresnį ekonominį ryšį su ES, daugiau galimybių investicijoms ir aiškesnę ateities kryptį. Europos Sąjungai – dar vieną žingsnį stiprinant įtaką regione, kuriame vakuumo niekada nebūna: jei ten nėra Briuselio, atsiranda kiti žaidėjai.
Tačiau iki narystės dar reikia atlikti daug darbo. Juodkalnija yra arčiausiai ES durų, bet jos dar nėra atidarytos. Dabar svarbiausia, ar šalis sugebės išlaikyti reformų tempą, sustiprinti teismus, pažaboti korupciją ir įrodyti, kad europinė kryptis nėra laikinas politinis projektas.
Jeigu tai pavyks, 2028-ieji gali tapti metais, kai Europos Sąjunga po ilgos pertraukos vėl išsiplės.
