Prieš mėnesį aš net nežinojau, kad Graikijoje yra vieta, į kurią negalima tiesiog nusipirkti bilieto ir nuvažiuoti. Neužtenka užsisakyti viešbutį, susikrauti kuprinę, nusipirkti lėktuvo bilietą ir pasakyti: „Važiuoju.“
Čia viskas kitaip.
Reikia specialaus leidimo — Diamonitirion. Be jo į Atono kalną nepateksi. O net ir jį gavęs supranti, kad keliauji ne į įprastą turistinę vietą, o į teritoriją, kurioje galioja kitas laikas, kitos taisyklės ir, regis, kitas kvėpavimo ritmas.
Kai pirmą kartą išgirdau apie Atono kalną, man kažkas viduje sujudėjo. Ne todėl, kad mėgstu sudėtingas keliones. Ne todėl, kad ieškojau egzotikos. Tiesiog buvo keista suvokti, kad Europoje, šalia visų kurortų, oro uostų, restoranų ir triukšmingų miestų, vis dar egzistuoja vieta, kuri pati sprendžia, kiek žmonių įsileisti.
Ir ne kiekvieną.
Vieta, kur laikas ne skuba, o tyliai stovi
Mount Athos, arba Atono kalnas, yra autonominė stačiatikių vienuolių valstybė Graikijoje. Ten stovi 20 senovinių vienuolynų. Kai kurie jų įkurti dar X amžiuje. Vien tai skamba taip, lyg skaitytum ne kelionės aprašymą, o istorijos vadovėlio puslapį.
Bet mane labiausiai patraukė ne datos.
Mane patraukė mintis, kad ten gyvenimas iki šiol teka kitaip.
Vienuoliai gyvena asketiškai. Be skubėjimo. Be to nuolatinio šiuolaikinio triukšmo, kuris mus lydi nuo ryto iki vakaro. Daug kur negalima fotografuoti ar filmuoti. Kai kuriuose vienuolynuose iki šiol naudojamas senasis Bizantijos laikas.
Įsivaizduokite: tu atvyksti iš pasaulio, kuriame viskas matuojama minutėmis, pranešimais telefone, skrydžių laikais ir elektroniniais laiškais. O tada patenki į vietą, kur laikas ne šiaip sulėtėja. Jis tarsi nustoja būti tavo šeimininku.
Man tai pasirodė neįtikėtina.
Gal net šiek tiek baugu.
Nes kai žmogus nebegali slėptis už skubėjimo, jis lieka pats su savimi.
Kelionė, kuriai negali visko suplanuoti
Į Atono kalną kiekvieną dieną įleidžiamas labai ribotas skaičius žmonių. Čia nėra įprasto turizmo. Nėra viešbučių su registratūra, pusryčių bufetu ir kortele nuo kambario. Miegama vienuolynuose. Valgoma vienuolynuose. Keliaujama pėsčiomis kalnų takais arba laivais.
Moterims įėjimas į šią teritoriją draudžiamas jau daugiau nei tūkstantį metų. Tai viena labiausiai aptariamų ir prieštaringų Atono kalno taisyklių, bet kartu ir dalis šios vietos realybės. Ji nepatogi šiuolaikiniam žmogui, bet būtent dėl to dar aiškiau supranti: čia ne tu diktuoji sąlygas.
Gavęs leidimą galiu ten būti ne ilgiau kaip 4 dienas ir 3 naktis.
Atrodo nedaug. Bet kartu — gal net labai daug, jei ten nėra įprastų būdų pabėgti nuo tylos.
Pirmai nakčiai turiu kur apsistoti. Ir ne bet kur — Great Lavra, seniausiame Atono vienuolyne. Vien nuo šios minties viduje atsiranda keistas jausmas. Lyg būčiau pakviestas į vietą, kuri manęs nelaukė, bet vis dėlto trumpam įsileidžia.
Su kitais vienuolynais kol kas susisiekti nepavyksta. Nei telefonu, nei laiškais. Šiuolaikiniam žmogui tai beveik nepakeliama: kaip tai — nežinoti, kur miegosi po antros dienos? Kaip tai — neturėti patvirtinimo? Kaip tai — keliauti ten, kur ne viską galima kontroliuoti?
Bet gal būtent dėl to ir noriu ten patekti.
Nes įprastose kelionėse mes dažnai keliaujame su pilnu saugumo paketu: rezervacijos, žemėlapiai, atsiliepimai, reitingai, nuotraukos, maršrutai, planai A, B ir C. O čia lieka tik kelias, kuprinė, leidimas ir tikėjimas, kad kažkur rasi nakvynę.
Kodėl mane taip traukia vieta, kuri nieko nežada
Atono kalnas nežada patogumo.
Nežada gražių kadrų socialiniams tinklams. Nežada vakarienių su vaizdu į jūrą, baseino, triukšmingų aikščių ar lengvos pramogos. Priešingai — jis iš anksto pasako, kad daug ko nebus.
- Nebus viešbučio.
- Nebus garantijos, kad viskas vyks pagal planą.
- Nebus laisvės elgtis kaip paprastam turistui.
- Nebus galimybės visko fotografuoti.
- Nebus įprasto „aš noriu, todėl gaunu“.
Ir vis dėlto būtent tai traukia labiausiai.
Gal todėl, kad gyvename pasaulyje, kuriame beveik viską galima užsisakyti, nusipirkti, paspausti, pasirinkti, atšaukti, pakeisti. O čia yra vieta, kuri nepasiduoda mūsų įpročiui viską turėti pagal save.
Ji nevilioja. Ji nekviečia reklaminiais šūkiais. Ji tiesiog yra.
Ir jei nori ateiti, turi priimti jos taisykles.
Man atrodo, kad ši kelionė bus ne apie Graikiją. Ne apie vienuolynų architektūrą. Ne apie kalnus ar jūrą, nors visa tai tikriausiai bus įspūdinga.
Ji bus apie labai paprastą klausimą: kas lieka, kai iš žmogaus atimi triukšmą?
- Kai nebegali fotografuoti kiekvieno kampo.
- Kai nežinai, kur tiksliai miegosi rytoj.
- Kai telefonas nebėra pagrindinis atramos taškas.
- Kai turi eiti pėsčiomis.
- Kai turi prašyti nakvynės.
- Kai turi tylėti daugiau, nei esi įpratęs.
Prieš mėnesį apie Atono kalną nežinojau nieko.
Dabar pagaunu save vis grįžtantį prie minčių apie jį. Įsivaizduoju laivą, artėjantį prie krantų. Vienuolynus, iškilusius virš jūros. Akmeninius takus. Vakarienę ilgame vienuolyno kambaryje. Tylą, kuri iš pradžių gali slėgti, o paskui gal pradės gydyti.
Nežinau, kaip viskas bus.
Žinau tik tiek: pirmoji naktis laukia Great Lavra vienuolyne. O visa kita kol kas lieka atvira.
Ir keista, bet šįkart tas nežinojimas manęs negąsdina.
Jis kaip tik atrodo svarbiausia kelionės dalis.