Katės moka pastebėti tai, ko žmogus dažnai nepamato. Jos išgirsta menkiausią garsą už sienos, užuodžia pasikeitusį kvapą, pajunta įtampą šeimininko balse ir pirmos sureaguoja į namų ritmą. Todėl kai augintinė staiga pradeda slėptis, neramiai miaukti ar vengti tam tikros vietos, verta ne pulti į prietarus, o atidžiai įsiklausyti į jos elgesį.
Tą vakarą Rūta iš pradžių net nesureikšmino, kad katė Mėta nebeatėjo į virtuvę.
Paprastai ji būdavo pirmoji prie dubenėlio. Dar net nespėjus atidaryti spintelės su maistu, Mėta jau sėdėdavo prie kojų, pakėlusi uodegą ir nekantriai žiūrėdama į rankas. Bet tąkart virtuvėje buvo tylu.
— Mėta? — pašaukė Rūta.
Atsakymo nebuvo.
Ji rado katę po lova. Susisukusią į kamuoliuką, plačiomis akimis, įsitempusią taip, lyg kažkas namuose būtų pasikeitę. Rūta pasilenkė, pakišo ranką, bet Mėta nejudėjo. Tik žiūrėjo į durų pusę.
Iš pradžių moteris pagalvojo, kad gal lauke sprogo fejerverkas, gal kaimynai kažką gręžė, gal katė tiesiog išsigando. Tačiau kitą dieną elgesys nesikeitė. Mėta tai slėpėsi, tai staiga išeidavo į koridorių ir ilgai žiūrėdavo į vieną sienos kampą. Kartais be aiškios priežasties pradėdavo miaukti, sekdavo paskui šeimininkę, o po kelių minučių vėl sprukdavo į tamsesnį kambarį.
Tokiais momentais žmogaus galva greitai prisimena visus girdėtus pasakojimus: kad katės jaučia blogą energiją, artėjančią nelaimę, ligą ar pavojų. Bet dažnai paaiškinimas būna žemiškesnis — ir dėl to ne mažiau svarbus.
Kai katė slepiasi arba neramiai miaukia
Vienas dažniausių ženklų, kurį pastebi šeimininkai, yra staigus katės noras slėptis. Jei gyvūnas, kuris paprastai miega ant sofos ar prie lango, netikėtai renkasi spintą, palovį, vonios kampą ar kitą sunkiai pasiekiamą vietą, tai gali reikšti, kad jis patiria stresą.
Katės yra jautrios aplinkos pokyčiams. Joms gali užtekti naujo kvapo laiptinėje, neįprasto garso iš kaimynų buto, pasikeitusios baldų vietos, svečio namuose ar net šeimininko emocinės įtampos. Tai, kas žmogui atrodo smulkmena, katei gali atrodyti kaip rimtas signalas, kad namuose kažkas ne taip.
Panašiai yra ir su nuolatiniu miaukimu. Jei katė staiga tampa labai balsinga, vaikšto iš paskos, neleidžia ramiai atsisėsti, žiūri į akis ir tarsi bando kažką pasakyti, verta sustoti. Kartais tai gali būti prašymas dėmesio, maisto ar žaidimo. Tačiau jei toks elgesys neįprastas ir tęsiasi kelias dienas, geriau jo nenurašyti kaip kaprizo.
Rūta tą suprato trečią vakarą. Mėta priėjo prie jos, garsiai sumiaukė ir nuėjo prie balkono durų. Paskui grįžo, vėl sumiaukė ir vėl pažiūrėjo į duris. Moteris atidarė balkoną ir pajuto drėgną, aitrų kvapą. Paaiškėjo, kad už balkono dėžėje buvo pradėję gesti seni daiktai, į kuriuos pateko vandens. Kvapas dar nebuvo toks stiprus, kad žmogus iškart pastebėtų, bet katei jo pakako.
Ne mistika. Bet ir ne atsitiktinumas.
Kodėl katė vengia vienos vietos namuose
Kartais šeimininkus labiausiai išgąsdina tai, kad katė staiga nustoja eiti į vieną kambarį arba ilgai žiūri į konkretų kampą. Liaudies pasakojimuose toks elgesys dažnai aiškinamas kaip „blogos vietos“ ar nematomos grėsmės ženklas.
Tačiau katė gali reaguoti į dalykus, kurių žmogus tiesiog nepastebi.
Ji gali girdėti tylų vamzdžių garsą sienoje, elektros prietaiso zyzimą, graužikų judėjimą, vabzdžius, skersvėjį, kvapą po grindimis ar pelėsio užuomazgas. Katės klausa ir uoslė daug jautresnės nei žmogaus, todėl jos neretai pirmos „praneša“, kad namuose atsirado kažkas neįprasto.
Jeigu augintinis vis grįžta prie tos pačios vietos, verta ją apžiūrėti praktiškai: ar nėra drėgmės, pelėsio, įtrūkimo, pašalinio kvapo, vabzdžių, sugedusio prietaiso, laisvo laido ar kito dirgiklio.
Kartais katė ne įspėja apie nelaimę, o tiesiog anksčiau už žmogų pastebi mažą problemą, kuri dar nespėjo tapti didele.
Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei gyvūnas ne tik vengia vietos, bet ir atrodo įsitempęs: prispaustos ausys, išplėstos akys, nuleista uodega, staigūs šuoliai, šnypštimas ar nenoras būti liečiamai. Tai gali rodyti baimę arba stresą.
Staigus meilumas taip pat gali būti ženklas
Ne visada keistas katės elgesys reiškia slėpimąsi ar baimę. Kartais nutinka priešingai — katė, kuri paprastai būna savarankiška, staiga ima nuolat glaustytis, lipti ant kelių, miegoti šalia veido, sekti šeimininką iš kambario į kambarį.
Žmonės tai dažnai aiškina labai gražiai: esą katė jaučia, kad žmogui sunku, ir bando jį nuraminti. Ir tame gali būti dalis tiesos. Katės pastebi mūsų balso toną, judesius, dienos ritmo pokyčius. Jei šeimininkas serga, liūdi ar patiria stresą, gyvūnas gali elgtis kitaip, nes keičiasi visa namų atmosfera.
Bet staigus lipšnumas gali būti ir pačios katės nerimo ženklas. Ji gali ieškoti saugumo, šilumos ar artumo, nes kažkas ją trikdo. Todėl svarbu žiūrėti į bendrą vaizdą: ar katė valgo kaip įprastai, ar geria vandenį, ar naudojasi kraiko dėžute, ar nėra vangi, ar nesikeičia jos judesiai.
Jeigu elgesys pasikeitė staiga ir be aiškios priežasties, geriau neapsiriboti mintimi, kad „katė kažką jaučia“. Ji tikrai gali kažką jausti — bet tai gali būti ir jos pačios sveikatos problema.
Kada reikėtų sunerimti rimčiau
Katės garsėja gebėjimu slėpti skausmą. Todėl keistas elgesys kartais būna vienas pirmųjų ženklų, kad augintiniui ne viskas gerai.
Reikėtų atidžiau stebėti katę, jei ji:
- staiga slepiasi ir nebeišeina kaip įprastai;
- nustoja ėsti ar geria gerokai daugiau vandens;
- neįprastai dažnai miaukia;
- vengia prisilietimų;
- pasikeičia jos eisena ar laikysena;
- ji pradeda šlapintis ne kraiko dėžutėje;
- tampa agresyvi arba labai apatiška.
Tokiais atvejais geriausia pasitarti su veterinaru. Net jei vėliau paaiškės, kad viskas gerai, bus ramiau.
O jei katė tiesiog keletą dienų keistai reaguoja į vieną vietą namuose, verta patikrinti aplinką. Gal kažkur atsirado kvapas, kurio nejaučiate. Gal sienoje girdisi garsas. Gal prietaisas skleidžia aukštą toną. Gal namuose atsirado drėgmės.
Rūtos istorija baigėsi paprastai: balkonas buvo sutvarkytas, kvapas dingo, o Mėta po kelių dienų vėl užėmė savo mėgstamą vietą ant palangės. Lyg nieko nebūtų nutikę.
Bet nuo tada Rūta į jos elgesį žiūrėjo kitaip.
- Ne kaip į mistiką.
- Ne kaip į pranašystę.
- O kaip į jautraus namų gyventojo signalą.
Katės negali pasakyti: „kažkas ne taip“. Jos negali paaiškinti, kad užuodžia keistą kvapą, girdi garsą ar jaučia įtampą. Jos tiesiog elgiasi kitaip.
Ir kartais to visiškai pakanka, kad žmogus sustotų, apsidairytų ir laiku pastebėtų tai, ką pats būtų praleidęs.