Mes, žmonės, dažnai elgiamės automatiškai. Pamatę mielą šunį parke, gatvėje ar pas draugus, beveik iš karto tiesiame ranką tiesiai jam prie galvos ir sakome: „O kas čia toks geras?“. Mums tai atrodo švelnumo ir draugystės gestas. Tačiau šunims toks veiksmas dažniausiai reiškia visai ką kita.
Kodėl galvos glostymas šuniui – ne malonumas?
Šunys mąsto kitaip nei mes. Jų elgesys ir signalai susiformavo per tūkstančius evoliucijos metų, dar gerokai prieš atsirandant šunų drabužėliams ir SPA procedūroms.
Kai vienas šuo uždeda leteną ant kito šuns galvos ar sprando – tai aiškus dominavimo gestas. Jis tarsi sako: „Aš čia vyriausias“. Žmogaus ranka, kybanči virš šuns galvos, šuniui dažnai atrodo lygiai taip pat – kaip bandymas įsitvirtinti virš jo, parodyti savo pranašumą.
Todėl daugelis šunų, ypač nepažįstami, į tokį gestą reaguoja gynybine poza:
- ausys atlošiamos ir prisispaudžia prie galvos,
- uodega slepiasi po pilvu,
- kūnas įsitempia,
- žvilgsnis nusisuka į šoną arba žemyn.
Kai kuriais atvejais šuo gali net urgzti ar parodyti dantis. Tai nėra agresija iš niekur – tai tiesiog bandymas apginti savo asmenines ribas.
„Bet mano šuo mėgsta, kai kasau galvą!“
Taip, daugelis naminių šunų laikui bėgant pripranta prie tokių glostymų. Jie supranta, kad jų šeimininkai nėra pavojingi, ir toleruoja (ar net imituoja malonumą), nes nori mums įtikti. Tačiau net ir savo šuniui galvos glostymas ne visada yra malonus.
Šuns nuotaika gali keistis. Vieną dieną jis bus ramus ir leis pakasyti kaktą, o kitą – bus pavargęs, įsitempęs ar blogai jaučiasi, ir tas pats gestas jį erzins. Todėl svarbu stebėti kūno kalbą ir gerbti šuns ribas.
Kur glostyti šunį, kad jam būtų malonu?
Jei norite tikrai pradžiuginti šunį ir parodyti draugiškumą, geriau glostykite neutralias zonas:
- Kaklą (iš šonų, ne viršugalvį)
- Krūtinę
- Pečius ir šonus
- Apatinį žandikaulį (po smakru)
Šios vietos šunims dažniausiai suvokiamos kaip malonus masažas ir draugiškas kontaktas, o ne kaip dominavimo bandymas.
Taip pat svarbu leisti šuniui pačiam parodyti, kad jis nori kontakto. Daugelis šunų patys priartėja, pasuka galvą ar prisiglaudžia, jei nori būti paglostyti. Jei šuo nusisuka, atsitraukia ar sustingsta – geriau palikti jį ramybėje.
Pagarba – geriausias draugystės pagrindas
Su šunimis galioja tas pats principas, kaip ir su žmonėmis: ne visi mėgsta, kai nepažįstami griebia už galvos. Jei norime tikros draugystės su keturkoju, verta išmokti skaityti jo kūno kalbą ir gerbti jo erdvę.
Kitas kartą pamatę svetimą šunį, prieš tiesdami ranką prie galvos, stabtelkite. Leiskite jam pirmam prieiti, pauostyti ranką ir pačiam nuspręsti, ar nori artimesnio kontakto. Tai bus kur kas malonesnė pažintis tiek jums, tiek šuniui.
O savo šuniui geriau klausti ne žodžiais, o stebėti jo reakciją – tada glostymas tikrai taps abipusiu malonumu.
