Tulpės auga beveik kiekviename sode. Jų nereiklumas stebina – jos puikiai auga tiek saulėtoje vietoje, tiek giliame medžių pavėsyje (ten jos pražysta kiek vėliau ir žydi ilgiau, nenumesdamos žiedlapių).
Priklausomai nuo veislės, tulpės gali pražysti skirtingu metu, žydėdamos viena po kitos ir džiugindamos sodą visą pavasarį.
Net kai tulpės jau nužydėjusios, joms vis dar reikia skirti šiek tiek dėmesio. Reikia atlikti tam tikrus darbus, kad kitais metais jos žydėtų gausiai ir gražiai.
Geriausia iškart, vos tik tulpės žiedo „taurė“ pradeda mesti žiedlapius, nuskinti žiedo galvutę, neleidžiant susiformuoti sėklų dėžutei. Tai apsaugos svogūnėlį nuo išsekimo. Iškart po nužydėjimo nereikėtų karpyti lapų ar iškasti svogūnėlių. Tulpės turėtų likti žemėje tol, kol jų lapai natūraliai ir visiškai nudžius. Šiuo laikotarpiu svogūnėliai ne ilsisi, o aktyviai kaupia maistines medžiagas ir ruošiasi poilsio periodui.
Beveik visas tulpes periodiškai reikia iškasti ir persodinti. Taip yra dėl to, kad dirvoje jos nuolat dauginasi, formuodamos naujus svogūnėlius. Seni svogūnai ilgainiui miršta, o juos pakeičia jau paaugę nauji svogūnėliai. Laikui bėgant svogūnėlių prisidaugina per daug, jie pradeda vienas kitą užstoti ir gali pradėti nykti. Net seniausias ir atspariausias tulpių veisles reikia iškasti maždaug kas trejus metus arba kai tampa aiškiai matoma, kad žydėjimas silpnėja ir tampa retas.
Tulpes reikia iškasti tada, kai nužydėjęs stiebas viršuje tampa minkštas (galima lengvai apvynioti aplink pirštą), o lapai pradeda gelsti, bet dar nėra visiškai nudžiūvę. Vidutinio klimato sąlygomis optimalus laikas tulpių iškasimui paprastai yra birželis. Negalima vėluoti, nes karštu oru lapai gali visiškai išdžiūti ir subyrėti arba būti nuplauti lietaus – tokiu atveju yra rizika prarasti svogūnėlius arba netyčia juos pažeisti kastuvu.
Svogūnėliai iškasami kastuvu, įsmeigiant jį maždaug 10 cm atstumu nuo tulpių krūmelio, ir atsargiai iškeliant svogūnų lizdą. Iškastus svogūnėlius būtina patikrinti, ar nėra ligų požymių, o tada valandą padžiovinti vakaro saulėje, kad lengvai apvėdintų vėjelis.
Iškastieji tulpių svogūnai turi būti rūšiuojami pagal veisles ir dydžius. Tada jie išdėstomi plastikiniuose vaisių dėžėse vienu ar dviem sluoksniais, kad būtų gera ventiliacija. Kai lapai visiškai nudžiūsta, juos galima nupjauti, svogūnus suvynioti į laikraštį ir laikyti sandėlyje tamsioje, šiltoje vietoje su gera ventiliacija. Periodiškai svogūnėlius reikia patikrinti, ar neatsirado puvinio arba pelėsio.
Tulpių svogūnai gali būti vidutinio arba labai didelio dydžio. Ypač dideli dažniausiai būna specialiai išauginti, kad jau pirmais metais žydėtų kuo didesni žiedai. Kitą sezoną tokie svogūnai paprastai žydi menkai arba visai išsiskaido į mažesnius svogūnėlius, kurie žydės tik po kelių metų.
Prieš sodinant kitam sezonui, tulpių svogūnus reikia apdoroti preparatais nuo ligų ir kenkėjų, o tada sodinti į vietą, kur bent ketverius metus neaugo tulpės. Norint užtikrinti ryškų žydėjimą, reikia reguliariai laistyti, tręšti ir mulčiuoti.
Geras sprendimas – ne atskiros tulpių lysvės, bet mišrūs sodinimai. Pavyzdžiui, tulpes galima sodinti tarp kitų augalų, tokių kaip bijūnai ar viendienės. Jie savo lapija vėliau uždengia nužydėjusias tulpių lapijas ir pagerina lysvės bendrą išvaizdą.
Nenoras žydėti yra ženklas, kad tulpės jaučiasi blogai. Jei išauga tik vienas lapas, tai reiškia, kad svogūnas yra silpnas ir turi būti iškastas.
Norint ankstyvo žydėjimo, tulpes galima sodinti vazonuose ir laikyti vėsioje patalpoje. Žiemą vazonus perkelti į šiltą, šviesią vietą – taip žiedai išaugs anksčiau nei įprastai. Po žydėjimo reikia palaukti, kol lapai nudžius, svogūnus iškasti, išdžiovinti ir laikyti iki rudens.
Rudenį tulpes rekomenduojama sodinti arčiau rugsėjo pabaigos. Tarp svogūnų sodinimo metu turi būti nedidelis atstumas, jei planuojama juos iškasti, arba apie 10 cm, jei jie liks žemėje visą sezoną. Sodinimo gylis – apie trys svogūnėlio aukščiai.
Tręšimui labiausiai tinka kaulamilčiai ir medžio pelenai arba specializuotos trąšos svogūniniams augalams.
