Ugnis – vienas svarbiausių atradimų žmonijos istorijoje. Ji leido gaminti maistą, šildytis, kurti įrankius ir keisti aplinkinį pasaulį. Tačiau kas paskatino mūsų protėvius pirmą kartą įžiebti liepsną?
Tel Avivo universiteto tyrėjai pateikė netikėtą paaiškinimą: pirminis ugnies panaudojimo tikslas galėjo būti ne kulinarinis, o skirtas apsaugoti mėsą nuo sugedimo ir plėšrūnų.
Dešimtmečius mokslininkai rėmė vadinamąją kulinarinę hipotezę – esą ugnis buvo naudojama mėsai ir augaliniam maistui gaminti. Tai, tikėtina, paskatino evoliucinius Homo erectus pokyčius: sumažėjo virškinimo sistema, o padidėjo smegenys.
Tačiau naujasis archeologų Miki Ben-Doro ir Rano Barkajaus tyrimas šią versiją kelia abejonių. Išanalizavę devynias senovines žmonių stovyklas (nuo 1,8 iki 0,8 mln. metų senumo) Izraelyje, Afrikoje ir Ispanijoje, mokslininkai padarė išvadą: ugnis pirmiausia buvo naudojama didelių skerdenų – tokių kaip dramblių, begemotų ar raganosių – apdorojimui, kad būtų išvengta gedimo ir apsaugota nuo maitėdų.
Šiose stovyklose nerasta apdegusios mėsos ar kaulų pėdsakų, o tai dar labiau silpnina kulinarinę hipotezę.
Didelės gyvūno, pavyzdžiui, dramblio, skerdenos energinė vertė galėjo siekti milijonus kalorijų – to pakakdavo 20–30 žmonių grupei maitinti visą mėnesį. Tačiau toks vertingas grobis traukė ir pavojų: maitėdas, plėšrūnus, mikroorganizmus. Būtent čia ugnis galėjo tapti natūraliu konservantu ir apsauga.
Pasak profesoriaus Barkajaus:
„Mūsų tyrimas siūlo naują pirmykščių žmonių motyvacijos supratimą: poreikį išsaugoti dideles skerdenas ir apsaugoti mėsą nuo kitų gyvūnų. O maisto gaminimas galėjo atsirasti vėliau – kaip šalutinis naudos aspektas.“
Ši idėja yra platesnės teorijos dalis, kurią vysto Tel Avivo tyrėjai. Ji grindžiama ankstyvųjų žmonių priklausomybe nuo didelių gyvūnų kalorijų. Jiems nykstant, žmonės buvo priversti prisitaikyti – medžioti mažesnį grobį, kas reikalavo naujų strategijų, įrankių ir įgūdžių.
Ugnis šioje koncepcijoje tampa ne tik priemone maistui gaminti, bet ir svarbia išlikimo bei energijos taupymo priemone. Ji saugojo mėsą, mažino rizikas, leido planuoti maisto vartojimą ateičiai.
Taigi pirmoji ugnis, kurią įžiebė mūsų protėviai, galėjo būti ne vakarienei kepti, o dramblio skerdenai išsaugoti dūmais. Ir tik vėliau liepsna virto tuo, ką šiandien vadiname virtuve.
