Net ir itin daug taršos generuojantys – į geležies, plieno, cemento gamybą ar išteklių gavybą orientuoti sektoriai – gali pasiekti reikšmingų rezultatų mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir kovojant su klimato krize, ypatingai taikant energetinio efektyvumo, elektrifikacijos ir atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemones.
Techniniuose sprendimuose gamybos pramonei besispecializuojančio Vokietijos tyrimų instituto „Fraunhofer IPA“ kartu su robotikos ir elektros įrangos kompanijos „ABB Group“ parengtoje ir šiais metais publikuotoje ataskaitoje tvirtinama, jog net ir didžiausią poveikį aplinkai darančios pramonės šakos yra pajėgios pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu.
Nors šie pramonės sektoriai pastaruoju metu susiduria su rimtomis problemomis, kartu su iššūkiais jiems atsiveria ir naujos, konkurencingumą bei tvarų augimą skatinančios galimybės – kadangi pramonės konkurencingumo užtikrinimas globalioje arenoje yra vienas svarbiausių Europos Sąjungos tikslų, šiuose sektoriuose vis dažniau taikomos naujosios kartos žaliosios technologijos ir inovacijos.
Peržengta pusantro laipsnio riba: kodėl tai svarbu
2024-ieji buvo pirmieji kalendoriniai metai, kuomet vidutinė temperatūra perkopė Paryžiaus klimato susitarime užfiksuotą pusantro laipsnio klimato atšilimo ribą, lyginant su ikipramoniu laikotarpiu. Pasaulio mokslininkai sutaria, kad 1,5 laipsnio pagal Celsijų rodiklis žymi kritinį tašką, po kurio pasaulis keisis jau nebegrįžtamai.
Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC, Intergovernmental Panel on Climate Change) įspėja, jog vidutinei pasaulinei temperatūrai peržengus pusantro laipsnio ribą planeta šils dar greičiau, klimato anomalijos įgaus domino efektą, ir pokyčiai taps nebegrįžtami su visais iš to išplaukiančiais ekologiniais, socialiniais ir ekonominiais padariniais.
Daugiau nei šimtas pasaulio valstybių, generuojančių virš 80 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, jau įsipareigojo iki 2050 metų pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu. Šioje srityje pirmaujanti ES savo klimato tikslų užsibrėžė siekti per ekonomikos dekarbonizaciją – tokia strategija grindžiama ne tik kova su klimato kaita, bet ir poreikiu skatinti pramonės konkurencingumą bei rinkos spaudimu, vartotojams ir investuotojams vis dažniau reikalaujant tvarių produktų ir atsparių tiekimo grandinių.
Paneigė paplitusį mitą
Vis dėlto, praktika demonstruoja, jog dauguma valstybių nesilaiko šių, savo pačių nusistatytų tikslų, o klimato kaitos švelninimo priemonės toli gražu nėra pakankamos. Prie klimato kaitos itin smarkiai prisidedanti iškastinio kuro bei sunkioji pramonė šiuo atveju vaidina ypatingai svarbų vaidmenį – statistika demonstruoja, kad daugiau nei 25 proc. pasaulinio BVP generuojantys penki sunkiosios pramonės sektoriai, yra atsakingi už beveik trečdalį visų pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų.
Tačiau plačiai paplitęs teiginys, kad tokiose sunkiosios pramonės šakose, kaip naftos, gamtinių dujų ir naudingų iškasenų gavyba, chemijos ar plieno pramonė, klimato neutralumo pasiekti neįmanoma, yra mitas. Tyrimų instituto „Fraunhofer IPA“ kartu su kompanija „ABB Group“ parengta ataskaita paneigia šį mitą, kartu pristatant konkrečius efektyvius sunkiosios pramonės dekarbonizacijos sprendimus.
Ataskaitoje analizuojami penki itin taršūs sunkiosios pramonės sektoriai, ypatingai akcentuojant į šių sektorių energetinio efektyvumo didinimą, elektrifikaciją ir tvarią šilumos gamybą orientuotas priemones, o taip pat aptariant tolimesniam emisijų mažinimui būtinus inovatyvūs sprendimus, tokius kaip vandenilio, CO2 surinkimo, panaudojimo ir saugojimo (angl. carbon capture, utilization and storage) technologijos ir kt.
Skirtingiems sektoriams skirtingi sprendimai
Anot ataskaitos, vieni efektyviausių ir itin populiarių dekarbonizacijos sprendimų yra energetinio efektyvumo didinimas bei perėjimas nuo iškastinio kuro prie elektrifikacijos ir šilumos gamybos, naudojant atsinaujinančių išteklių energiją. Dar vienas būdas išvengti iškastinio kuro naudojimo yra žaliojo vandenilio technologija – šis sprendimas gali padėti emisijas sumažinti net iki 95 proc. Tuo tarpu tais atvejais, kai emisijų išvengti neįmanoma, būtinos CO2 surinkimo, panaudojimo ir saugojimo priemonės.
Konkrečiose sunkiosios pramonės šakose dominuoja skirtingos šiltnamio efektą sukeliančios dujos (pavyzdžiui, naftos ir gamtinių dujų sektorius generuoja didelius kiekius metano – tuo tarpu CO₂ tiesiogiai išsiskiria kaip šalutinis cemento gamybos produktas). Atsižvelgiant į tai, skirtingiems sektoriams būtini ir skirtingi dekarbonizacijos sprendimai. Tai ne tik leidžia efektyviai mažinti emisijas, bet ir atveria galimybes šių pramonės šakų modernizacijai, tokiu būdu didinant jų konkurencingumą.
Dekarbonizuojant sunkiąją pramonę, ataskaitoje siūloma laikytis kelių etapų strategijos, kuri gali tapti pagrindu kuriant konkurencingą ir tvarią Europos pramonę. Trumpuoju laikotarpiu siūloma diegti jau išpopuliarėjusias technologijas, tokias kaip elektrifikacija ir/ar energetinio efektyvumo didinimo sprendimai. Vidutiniu trukmės laikotarpiu ataskaitoje rekomenduojama plačiau taikyti vandenilio ir CO2 surinkimo, panaudojimo ir saugojimo priemones. Tuo tarpu ilguoju laikotarpiu siūloma pereiti prie technologinio proveržio ir inovatyvių dekarbonizacijos technologijų.
Ne tik kovos su klimato krize, bet ir konkurencingumo didinimo galimybė
Konkurencingumo didinimas globalioje arenoje yra vienas ES strateginių tikslų – diegiant pažangius dekarbonizacijos sprendimus, ES turi realias galimybes skatinti sisteminius pokyčius transformuojant savo ekonomiką, o kartu užsitikrinant švariųjų technologijų lyderės statusą globalioje rinkoje, stiprinant energetinį saugumą, atsparumą tiekimo grandinių sutrikimams, skatinat žiedinę ekonomiką ir kuriant kokybiškas darbo vietas.
Nevyriausybinių organizacijų parengtoje ir šiais metais pristatytoje Lietuvos bei ES pramonės šiltnamio efektą sukeliančių dujų dinamiką, dekarbonizacijos kryptis bei iššūkius analizuojančioje ataskaitoje „Pramonės dekarbonizacija: situacija ir kryptys“ akcentuojama, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos Lietuvoje, lyginant su ES, mažėja nepakankamai sparčiai. Šiuo atveju sunkiosios pramonės dekarbonizacijos klausimas yra ypatingai aktualus ne tik kaip kovos su klimato krize, bet ir kaip strateginė ekonominio konkurencingumo didinimo galimybė.
Ataskaitos išvados demonstruoja, kad Lietuvai reikalinga aiškesnė ir ambicingesnė pramonės žalinimo strategija, kurioje būtų aiškiai įvardyti konkretūs emisijų mažinimo tikslai atskiriems sektoriams, padėsiantys tiksliau įvertinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų pokyčių dinamiką. Kadangi atskiros priemonės ar institucijos pavieniui nėra pajėgios užtikrinti realios pažangos, siekiant efektyviai vykdyti pramonės sektoriaus dekarbonizaciją, taip pat būtina geriau koordinuoti verslo, mokslo ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimą.
