Tikimasi, kad maisto kainos augs visus metus, nes pasaulinės žaliavų kainos išlieka aukštos. Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad per pastaruosius penkis mėnesius metinė infliacija Lietuvoje padidėjo beveik dvigubai – nuo 1,5 proc. praėjusių metų spalį iki 3,7 proc. kovą. Nors infliacijos didėjimo buvo tikėtasi, jis buvo netikėtai staigus.
Maisto produktų kainų infliacija, įskaitant alkoholį ir tabaką, kovo mėn. siekė 7,2 %, o neįskaitant alkoholio ir tabako – 6,5 %. Smarkiai išaugo pieno produktų, sviesto ir aliejaus, perdirbtos žuvies, šokolado, kavos ir sulčių kainos.
Kai kurių maisto produktų kainų kilimas atitinka pasaulines rinkas, aiškina ekonomistai. Pavyzdžiui, dėl mažesnio derliaus kavos pupelių kainos pakilo į neregėtas aukštumas, o kakavos kainos taip pat išaugo, ir tai atsispindėjo šių produktų kainose Lietuvos parduotuvėse. Panaši istorija ir su pieno bei alyvuogių aliejaus produktais: didelė paklausa ir sausra Ispanijoje, taip pat nepalankios oro sąlygos kitose šalyse pakėlė šių produktų kainas pasaulyje, o tai savo ruožtu didina jų kainas Lietuvos parduotuvėse.
Nepaisant plataus maisto prekių asortimento, didžiausius nukrypimus nuo prognozių lėmė kelios atskiros prekės, kurios palyginti nedaug prisideda prie maisto produktų infliacijos: žalios daržovės, gėrimai, įskaitant kavą, alyvuogių aliejus ir sviestas. Ekonomistai pažymi, kad šias tendencijas lemia sparčiai didėjančios pasaulinės kainos. Tačiau įvairių kitų maisto produktų – mėsos, kai kurių pieno produktų, šokolado – kainos vasario ir kovo mėn. taip pat smarkiai padidėjo.
Kalbant apie kitas sąnaudas, maisto kainos didėja grandinėje nuo maisto augintojų iki gamintojų ir tiekėjų bei vartotojų. Ekonomistai aiškina, kad kiekviena grandinės grandis gali absorbuoti dalį pasaulinių prekių kainų svyravimų, atsižvelgiant ir į įmonės sąnaudų struktūrą, ir į efektyvumo didinimą.
Ekonomistai pripažįsta, kad yra ir akivaizdžių maisto kainų kilimo priežasčių – kylančios prekių kainos pasaulio rinkose – ir tokių, kurias ne taip lengva paaiškinti. Nagrinėdami šias skirtingas grandinės grandis, ekonomistai abejoja tuo, kad vartotojų kainos per pastaruosius metus augo sparčiau nei importuojamų maisto produktų kainos ir gamintojų kainos, ir kad šis augimas prasidėjo dar iki spartesnio pasaulinių maisto produktų kainų kilimo pastaraisiais mėnesiais.
Ekonomistai mano, kad iš dalies tai galima paaiškinti kainų nustatymo proceso vėlavimu, kai gamintojai ar prekybininkai nusprendžia, kuriuo momentu į galutines kainas, kurias mato vartotojai, įtraukti didėjančias sąnaudas, arba kai kuriomis papildomomis gamintojų ar mažmenininkų patiriamomis sąnaudomis, pavyzdžiui, padidėjusiais gamtos išteklių mokesčiais, taip pat bendrovių pelno maržų pokyčiais.
Ekonomistai aiškina, kad didėjančios maisto kainos turi įtakos ne tik maisto produktų sąnaudoms. Jų teigimu, maisto kainų augimą praėjusių metų pabaigoje lėmė ir gamintojų, ir prekybininkų apetitas gauti pelną – padidėjo pelno maržos. Apskritai pelno maržos laikui bėgant svyruoja ir priklauso ne tik nuo to, kokios aukštos kainos nustatomos, bet ir nuo to, kaip efektyviai valdomi įvairūs su gamyba ir pardavimu susiję procesai.
Ekonomistai primena, kad buvo iškelta idėja nustatyti viršutinę antkainio ribą ir imtis kitų priemonių maisto kainų kilimui apriboti, tačiau kontroliuoti, kiek gamintojai ir prekybininkai prideda antkainio, ekonomistų nuomone, neatitinka laisvosios rinkos principų.
Laisvojoje rinkoje svarbi konkurencija, kuri verčia gamybos ir pardavimo grandinės dalyvius ieškoti savų būdų, kaip dirbti efektyviau ir siūlyti pirkėjams patrauklius produktus ir kainas, todėl ekonomistai pritaria įvairioms konkurenciją skatinančioms priemonėms, pavyzdžiui, galimybei lengvai palyginti produktų kainas, naujų rinkos dalyvių atėjimui į rinką arba būtinybei įtraukti vietos gamintojus į produktų asortimentą, kad būtų skatinamas įvairesnis tiekėjų tinklas.
