Netikėtai prasidėjęs karas Ukrainoje sujaukė ne tik žmonių, bet ir jų globotų gyvūnų likimus. Tas beprasmis karas kupinas žiaurumų, negailestingos beprotybės, tačiau pastebime ir humaniškumo raiškos. Civilizuotas pasaulis, o taip pat ir Lietuva rūpinasi gyvūnų gerove.
Lietuvoje tęsiasi gyvūnų gerovės metai, visai kitaip karo ištiktoje Ukrainoje, kur gyvūnų globos prieglaudose badauja, žūsta keturkojai. Lietuviai pakankamai aiškiai pademonstravo, kaip organizuoti pagalbą karo aukoms ir pabėgėliams nuo karo nepamiršti ir gyvūnai. VŠĮ Nuaro fondas ir Gyvūnų globėjų asociacija jau šeštąjį kartą vyks su humanitarine pagalba į Ukrainą. Apie tai, kokia padėtis yra Ukrainoje, kokį pragarą Lietuvoje tenka praeiti norint įvežti gyvūnus ir kaip tinkamai pasiruošti, jei karas peržengtų Lietuvos ribas, bei kaip apsaugoti savo augintinius, kalbamės su Nuaro fondo vadove Jurgita Gustaitiene.
-Jūsų organizacija jau ruošiasi šeštąjį kartą vežti humanitarinę pagalbą beglobiams į karo siaubą kenčiančia Ukrainą, sakykite, kokia ten yra reali padėtis beglobių?
-Nuaras kartu su Gyvūnų globėjų asociacija ir Lietuvos felinologų draugija Bubastė tikrai sėkmingai pristatė humanitarines siuntas skirtas gyvūnams. Socialiniuose tinkluose matome viešinamas foto ataskaitas ir netgi žinome ne tik kada bet ir kokiam gyvūnui padovanotas pašaras perduotas. Pagalbos tikrai reikia ir dar reiks gana ilgai, net ir pasibaigus karui. Tik gaila, kad žmonės nustojo aukoti.
Situacija Ukrainoje nuolat kinta. Ypač skausmingai išgyvenau žinias apie gyvūnų globos namus Kijeve Okupantui užėmus Borodianką nei prieglaudos darbuotojai nei savanoriai negalėjo patekti, o 571 gyvūnas be maisto ir vandens. Visą mėnesį nebuvo jokių žinių, buvo viltis gal rusų kareiviai gyvūnus pašers. Šią dramą sekė viso pasaulio gyvūnų mylėtojai. Nuaras su prieglaudos direktore nuo pat pirmos karo dienos palaikė ryšius, perdavė paramą globotiniams. Sekmadienį Ukrainos armijai išvadavus Kijevą pasaulį apskriejo liūdni vaizdai su voljeruose gulinčiais negyvais šunimis. Išgyveno tik apie 150 gyvūnų.
Ukrainoje labai daug gyvūnų. Žmonės su meile augina šunis ir kates, visi matome vaizdus, kad net ir karo metu šeimos nebėga, nes negali pasiimti visų gyvūnų. Savanoriai gelbėja pasimetusius, likusius namuose gyvūnus, traukia juos iš griuvėsių.
Matydama situaciją ir asmeniškai tiesiogiai bendraudama su Ukrainos gyvūnų mylėtojais negaliu likti abejinga.
Kokia pagalba šiuo metu yra labiausiai reikalinga?
Visų pirma reikia pašaro, transportavimo boksų, antibiotikų, analgetikų, tvarsliavos, tepalų žaizdoms.
Kaip kiekvienas galime prisidėti?
– Minėjau jog pagalbos tikrai reikia ir dar reiks gana ilgai, net ir pasibaigus karui. Tik gaila, kad žmonės nustojo aukoti. Nuaras atidarė specialią paramai Ukrainai skirtą sąskaitą, surinkome apie tris tūkstančius eurų. Šie pinigai senų seniausiai panaudoti. Žmonės Ukrainoje prašo pagalbos ir tikisi jos sulaukti, negalime jų nuvilti. Net mažiausia pagalba bei dėmesys yra labai svarbus. Ukrainiečius reikia paremti ir psichologiškai, juk jie kovoja už pasaulio demokratiją. Negalime palikti jų vienų. Tai žmonės didvyriai, kurie nepabėgo. Jie liko gelbėti gyvūnus.
– Jūsų organizacija ne tik, kad veža paramą, tačiau ir priėmė beglobius iš Ukrainos. Kokia pagalba buvo ir yra jiems reikalinga ir koks tolesnis jų likimas, kiek dar galite jų priimti?
– Viena „misija” į Ukrainą ir atgal užtrunka keletą dienų. Mes vežame paramą į Ukrainą nenumetame jos Lenkijos pasienyje ar nežinia kur. Humanitarinę pagalbą perduodame konkretiems žmonėms, kurie vėliau ją savo jėgomis išdalina po visą Ukrainą.
Stengiamės kuo racionaliau išnaudoti išteklius, todėl grįžti atgal su tuščiu automobiliu būtų neracionalu. Iškrovus paramą, „pasikrauname” gyvūnus. Ukrainiečiai labai atidžiai seka savo perduotų gyvūnų likimus. Šiuolaikinės technologijos leidžia čia ir dabar perduoti vaizdus.
Dalinamės emocijomis, kartu su džiaugiamės kai gyvūną išgelbėtą iš karo griuvėsių išlydime į globėjo namus. Pas mus patekę gyvūnai iš karto apžiūrimi veterinarijos gydytojų, sutikrinami visi dokumentai. Šį darbą tiek mes tiek ukrainiečiai atliekame itin atsakingai, siekiame ne tik gyvūno gerovės, be ir žmonių saugumo.
Į mūsų globą iškeliavusių gyvūnų vietas Ukrainoje labai greitai užima kiti gyvūnai. Mes labai dėkojame visiems Lietuvos žmonėms suteikusiems globą, nes atsilaisvinusios vietos labai laukia alkani ir išgąsdinti gyvūnai Ukrainoje. Norime, kad šis procesas nesustotų.
Bendraujame ir bendradarbiaujame su organizacijų atstovais iš skirtingų pasaulio valstybių, tariamės ir koordinuojame veiksmus.
– Lietuvos žmonės liko ir lieka neabejingi Ukrainos skausmui, tačiau visa pagalba kone skirta tik ten esantiems arba iš ten bėgantiems žmonės, kai renkate paramą Ukrainos beglobiams, ar susiduriate su empatijos stoka ar jaučiate norą padėti?
– Na taip, propagandos įtakoti žmonės ima purkštauti, jog štai Ukrainos gyvūnai užims vietas ir mūsų gyvūnai nesulaukė pagalbos. Nereikia pasiduoti tokioms sąmoningai kurstomoms baimėms – nei vaikai nei gyvūnai iš mūsų paskutinio kąsnio neatims, gal tereikia šiek tiek pasitempti. Juk vyksta karas kuriame be skrupulų vykdomas genocidas – žūsta žmonės ir gyvūnai. Mes, atsisakę puodelio kavos tikrai nemirsime. Ar galime atsisakyti gelbėti, kai kalbame apie išlikimą. Negali būti jokių dvejonių kai sprendžiamas klausimas gyventi ar mirti.
Ar yra tai ką siūlytumėte skubiai keisti? Gal kažkas neduoda ramybės?
O taip! Buka biurokratija, kuri paverčia mus kolaboruojančiais su agresoriumi.
Iki šiol nesutvarkyta gyvūnų atvykusių iš Ukrainos registravimo sistema. Vadovaujantis LR Teisės aktais, visi suženklinti gyvūnai privalo būti užregistruoti. Būtent toks ir yra gyvūnų ženklinimo mikroschemomis tikslas – gyvūnų atsekamumas.
Tačiau dabar gausybė iš Ukrainos atsivežtų gyvūnų yra niekur neregistruojami. Suradus tokį pasimetusį gyvūną gatvėje nedelsiant surasti jo šeimininkus nebus jokių galimybių.
Nuo karo pradžios praėjo daugiau nei mėnuo. Karo pabėgėlių iš Ukrainos į Lietuvą atvyksta vis daugiau. Per mėnesį laiko buvo galima atlikti reikiamus pakeitimus Gyvūnų augintinių registre, kad būtų galima registruoti Lietuvoje legaliai registruotų, gyvenančių, dirbančių, vaikus į darželius ir mokyklas leidžiančių, ukrainiečių gyvūnus arba šiam tikslui sukurti naują sistemą.
Siekiant padėti karo pabėgėliams su savo šeimomis ir augintiniais pabėgti iš karo zonos, visų kaimyninių šalių su Ukraina sienos buvo atidarytos ir reikalavimas turėti kraujo testus ar kitus kelionei skirtus dokumentus buvo sušvelnintas.
Tačiau mano nuomone, gyvūnų atvežimo taisyklės į Lietuvą ir kaimynines šalis iš Ukrainos yra neteisingos. Dauguma mano draugų kačių veisėjų liko karo daužomuose namuose, nes neturi galimybių pabėgti į užsienį, kadangi turi daugiau nei 5 veislinius gyvūnus. Visi jie yra ženklinti mikroschemomis, vakcinuoti, dažnai turintys tarptautinius pasus, kadangi vyksta į tarptautines kačių parodas. Pagal dabartinę tvarką į Lietuvą ir kitas valstybes kaimynes be apribojimų gali atvykti 5 gyvūnai, tačiau veisėjas su 6 ar 7 katėmis atvykti negali. Akivaizdu, kad karas Ukrainoje tęsis ilgai, ir vis daugiau žmonių su gyvūnais norės iš šalies išvykti.
Todėl bendradarbiaujant kartu su dar 7 tarptautinėmis organizacijomis, kreipėmės į savo šalių institucijas ir paprašėme kuo skubiau peržiūrėti šiuo metu galiojančią tvarką ir leisti gyvūnų veisėjams, klubų nariams į šalį atvykti neribojant gyvūnų skaičiaus. Juk šiuo sunkiu laiku visuomeninės organizacijos t.y. kačių klubai galėtų padėti vyriausybėms, tam juk ir yra nevyriausybinis sektorius.
Lietuvos veterinarijos tarnyba bijo, jog nebūtų įvežta pasiutligė, mūsų šalis siekia laisvos nuo šios pavojingos ligos šalies statuso. Tačiau noriu priminti, jog pasiutligė yra ir Rusijoje ir Baltarusijoje, tačiau iš šių valstybių atvykstantiems gyvūnams jau gana seniausiai taikoma išimtis dėl pasiutligės titrų sertifikato (jo nereikia). Prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, šios išimties neatšaukė ir tokios pačios išimtiems nesugebėjote pritaikyti Ukrainai. Kol gyvūnai atvykdami iš šalies agresorės naudojasi Europos sąjungos suteiktomis lengvatomis, Ukrainos gyvūnai žūsta dėl biurokratinio nenoro padėti.
Tikiuosi jog Lietuvos VMVT taps iniciatore ir visos EU šalys kuo skubiau atšauks taikomas išimtis iš Rusijos įvežamiems gyvūnams augintiniams ir tokias išimtis pritaikyti iš Ukrainos įvežamiems gyvūnams augintiniams.
Dar vasario viduryje kreipėmės į VMVT dėl šio klausimo tačiau atsakymo iki šiol nesulaukėme.
Sakoma jog kare viena valanda prilygsta dienai, diena savaitei, o mėnuo metams…
– Jei karas vyktu pas mus, koks būtų Lietuvos beglobių likimas ar jau spėta pagalvoti kokių veiksmų tektų imtis?
– Nuaras gelbėja beglobiams jau trisdešimt metų. Per tuos metus buvo visko. Nepriteklių taip pat. Esame pasiruošę visoms negandoms, turime atsargų, numatę strategiją.
Bendraudami su Ukrainos gyvūnų globos įstaigomis sužinojome kokios didžiausios grėsmės prieglaudai patekus į fronto liniją ar atsidūrus okupantų kontroliuojamoje teritorijoje. Deja, nuvilsiu. Ne visos istorijos yra su laiminga pabaiga – ne visada gyvūnus pavyksta išgelbėti. Žūsta ne tik žmonės, bet ir gyvūnai.
– Ką kiekvienam kuris augina Lietuvoje keturkojus reikėtų žinoti, jei staiga prasidėtų karas?
– Neabejotina, jog ruoštis reikia iki karo. Prasidėjus karui jau bus vėlu. Namuose turi būti maisto ir vandens atsargų ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Jei gyvūnas yra ligotas reikia pasirūpinti, jog pakaktų būtiniausių vaistų. Verta jau dabar pasirūpinti gyvūno kelionės pasu, vakcinacija, įsigyti tinkamą pavadėlį ir antkaklį, katėms ar smulkiems gyvūnams tinkamą transportavimo dėžę. Rekomenduoju turėti tvarsliavos, žaizdų apdorojimo ir kitų pirmosios pagalbos suteikimo priemonių. Visa tai naudinga turėti ir taikos metu.
– Lietuvoje minima – gyvūnų gerovės metus, kaip manote ar įvykiai Ukrainoje netaps kliūtimi realiems veiksmams kurie padėtų sukurti tą taip senai norimą gerovę beglobiams?
– Tikiuosi, jog pradėtos reformos gyvūnų gerovės srityje nesustos ir Lietuva nepasuks kita kryptimi, tačiau neabejoju, jog visi procesai sulėtės. Pasibaigus karui teks padėti sugriautai Ukrainai, atstatyti miestus, infrastruktūrą. Karas jau dabar paveikė ekonomiką, todėl tikrai susidursime su nepritekliais. Pasigirsta prognozės apie duonos trūkumą – juk Ukraina yra viena didžiausių grūdų augintojų, tačiau šiuo metu laukuose auga ne kviečiai, juose voliojasi rusiškos minos.
Labai didžiuojuosi Lietuva, kad tapome pirmąja Europos valstybe visiškai atsisakiusia rusiškų dujų. Sulaukiau daug sveikinimų iš įvairių pasaulio šalių, nuostabos ir klausimų kaip gi tai pavyko. Karas nuėmė kaukes ir parodė ko esame verti bei kokios vertybės yra realybėje, o ne ant popieriaus.
Taip pat skaitykite:
