Su mama gyvenu beveik 70 metų ir niekada nebuvau ištekėjusi

Tai istorija apie neužbaigtą atsiskyrimą. Neįprasta istorija apie motiną ir dukrą, kurios kartu praleido beveik 70 metų. Ji puikiai iliustruoja neužbaigto atsiskyrimo temą.

Ši istorija atkeliavo iš Anglijos. Jos herojė – Džanet Koks, kuri per visą savo gyvenimą nebuvo išsiskyrusi su mama ilgiau nei kelioms savaitėms. Tuo pačiu Džanet yra visiškai sveika fiziškai ir neturi psichikos sutrikimų, tai reiškia, kad yra veiksni, nepriklausoma ir nereikalauja priežiūros ar globos. Gyvenimas tėvų šeimoje – tai jos savanoriškas ir sąmoningas pasirinkimas.

Kai Džanet buvo paauglė, mama dažnai skatindavo ją išeiti ir bendrauti su bendraamžiais. Tačiau jai niekada nesisekė rasti bendros kalbos su vaikais mokykloje ar vietiniame jaunimo centre. Vietoje to ji jautėsi visiškai laiminga žaisdama kortomis ir kitus žaidimus su tėvais bei močiute. Dėl to ji liko šalia mamos ir per dešimtmečius neišsikraustė, neužmezgė santykių.

„Skirtingai nei mano sesuo, aš niekada nebuvau maištinga”, – pasakoja Džanet. – Visada buvau labai gerai besielgianti. Man buvo neįdomu bendrauti su bendraamžiais – laikiau juos kvailais ir teikiau pirmenybę vyresnių žmonių draugijai. Mama visada nerimavo dėl manęs, vertė lankyti jaunimo klubus, susipažinti su savo amžiaus žmonėmis. Bet tėtis visada sakydavo jai, kad paliktų mane ramybėje, nes aš laiminga.

Apie savo asmeninį gyvenimą ji pasakoja taip:

„Aš visiškai savarankiška ir visada buvau laiminga namuose. Man niekada nereikėjo, kad kažkas ką nors už mane darytų – aš galiu pati. Vienintelius santykius su vyru turėjau, kai man buvo 18 metų – jie truko porą metų, bet aš niekada rimtai nesidomėjau romantika. Mes eidavome į boulingą, kiną, susitikdavome su draugais. Kai man sukako 21, jis norėjo padovanoti man sužadėtuvių žiedą, bet aš pasakiau: „Ne, ačiū.“ Jis buvo įsitikinęs, kad yra kažkas kitas, bet tokio nebuvo, ir netrukus mes išsiskyrėme. Turėjau daug draugų vyrų, bet niekada nieko nemylėjau. Tai ne mano prigimtyje. Aš niekada nebuvau artima su niekuo. Iki to niekada neprieidavau, nes tiesiog nejaučiau jokio susidomėjimo.”

Džanet dirbo gamyklos vadovo padėjėja, dabar jau pensijoje. Kai tėvas susirgo vėžiu, ji kartu su mama rūpinosi juo. 2010 m. jis mirė, ir tuomet Džanet tapo paguoda mamai, kuri serga demencija ir širdies ligomis.

Vėliau jos abi persikėlė į senjorų gyvenvietę, kur dabar mėgaujasi bendravimu su kitais gyventojais prie kavos puodelio ar žaisdamos kortomis.

„Mama jaudinasi, kad liksiu viena po jos mirties”, – sako Džanet, – todėl mes persikėlėme čia, kad turėčiau bendruomenę. Ji vis dar sako, kad man reikia su kažkuo susipažinti – niekada nesakyk „niekada“!

Džanet mama mano, kad jos labiau panašios į drauges, nes jas skiria vos 20 metų. Ir apibendrina: