Kartais tai būna akivaizdu: kiekvieną kartą, kai vaikas pabando ką nors naujo, tėvai leidžia jam suprasti, koks jis yra nevykėlis, o kartais tai būna tik numanoma: narciziški tėvai nuolat viską daro už vaiką, net kai jis gali tai padaryti ir pats. Ką su tuo daryti?
PROBLEMA
Toks tėvų požiūris paprastai išlieka net ir vaikui užaugus. Jei tėvai jaučia, kad dukra ar sūnus tampa vis savarankiškesni ir netrukus taps „nebevaldomi“, jis dar labiau sustiprėja.
Žodyne infantilizacija apibrėžiama kaip „dirbtinis žmogaus laikymas mažo vaiko būsenoje”. Kitaip tariant, tėvai su vaiku elgiasi taip, tarsi jis būtų daug mažesnis nei jo tikrasis amžius. Narcizai taip elgiasi todėl, kad suvokia jį ar ją kaip savo paties pratęsimą.
Jei vaikas suvokia tokį elgesį, tėvai bando jį kontroliuoti pasitelkdami kaltę, baimę ir bet kokius kitus metodus. Štai kodėl pereinamasis vaiko amžius narcizams tėvams yra ypač sunkus: paauglys pradeda reikalauti vis daugiau laisvės, o tėvai labiausiai bijo prarasti kontrolę, todėl suvokia tai kaip grėsmę.
Dėl to suaugusieji pradeda įvairiais būdais menkinti vaiko nepriklausomybę. Įtikinėja jį, kad jis nieko nesugeba arba tiesiog nuolat su juo kalba kaip su kūdikiu.
KOKIUS METODUS TAIKO NARCIZIŠKI TĖVAI?
- Nepritarimas
Tėvai gali nuolat „mėtyti“ smerkiančius žvilgsnius arba užduoti nepatogius klausimus apie vaiko privatumą ir pasirinkimus. Bet koks sprendimas, kurį jis priims nepasitaręs su mama ir tėčiu, sulauks nepritarimo. Taip jie stengiasi įteigti, kad jis visada turi apie viską pirmiausia pasikalbėti su jais, taip parodydami, kad jis nesugeba nieko nuspręsti pats.
- Kišimasis į asmeninį ir privatų gyvenimą
Dauguma narcizų mano, kad turi teisę bet kada kištis į suaugusių vaikų gyvenimą. Pavyzdžiui, jie gali bandyti nurodyti jiems, su kuo susitikinėti, o su kuo ne. Sunkiausiais atvejais jie gali net sąmoningai sugadinti vaiko santykius su partneriu.
- Pernelyg didelė kritika
Nuolatinė kritika kiekviena proga pakerta vaiko savigarbą. Daugelis tėvų taip įskiepija vaikams nesaugumo jausmą, nors, jų požiūriu, jie tik stengiasi jiems padėti.
Tokie tėvai gali nuolat reikšti menkinančias pastabas dėl antsvorio, netinkamo skonio drabužiams, „neteisingai” pasirinktos profesijos ir gyvenimo partnerio, bandydamos parodyti, kad žino, kas jiems geriausia.
Daugelis žmonių taip priprato prie tokio tėvų požiūrio, kad tik suaugę pradeda suvokti, jog problema apskritai egzistuoja.
KĄ DARYTI, JEI ESATE NARCIZIŠKŲ TĖVŲ VAIKAS?
- Nustatykite ribas
Labiausiai narcizas nemėgsta, kai jam tenka būti „pastatytam į vietą“. Kol nenustatysite ribų savo privatumui, toks tėvas ar mama ir toliau jus kontroliuos. Todėl neturėtumėte jam per daug pasakoti apie savo gyvenimą ir ypač nesidalyti informacija, kuri gali būti panaudota prieš jus, pavyzdžiui, pasakoti apie savo finansines problemas.
- Paruoškite standartizuotus atsakymus
Paruoškite keletą standartinių atsakymų į tėvų pretenzijas. Jei jie pradės įsakinėti, mandagiai, bet tvirtai atsakykite vienu iš toliau nurodytų atsakymų:
„Tu įpratęs daryti taip, o aš – kitaip. Ir mes abu esame savaip teisūs”.
„Ačiū, bet aš galiu tai padaryti ir pats”.
„Tai jūsų nuomonė, ir aš turiu teisę su ja nesutikti”.
„Tai mano sprendimas ir aš nenoriu su jumis apie tai diskutuoti”.
Baigdami pokalbį atimate iš narcizo galimybę kontroliuoti jo eigą.
- Tiesiog išeikite
Jei reikalai nesiklosto, visada galite tiesiog išeiti. Ginčytis su narcizu yra beprasmiška. Jis niekada nesupras jūsų požiūrio ir visada atkakliai tvirtins, kad yra teisus.
