Putinas, kaip ir ankstesni Rusijos vadovai, greičiausiai mano, kad neturi kito pasirinkimo, kaip tik bandyti bent jau kontroliuoti Rusijos vakaruose esančią lygumą. Taip yra su kraštovaizdžiais visame pasaulyje – jų fizinės savybės įkalina politinius lyderius, riboja jų pasirinkimą ir manevravimo galimybes. Šios geografijos taisyklės ypač aiškios Rusijoje, kur valdžią sunku apginti ir kur šimtmečius lyderiai tai kompensuodavo stumdamiesi į išorę.
Atrodo, kad Vakarams sunku iššifruoti V. Putino motyvus, ypač kai kalbama apie jo veiksmus Ukrainoje ir Sirijoje; dabartinis Rusijos lyderis apibūdinamas terminais, kurie primena garsųjį Vinstono Čerčilio 1939 m. pastebėjimą, kad Rusija “yra mįslė, užminta mįslėje, esančioje mįslės viduje”.
Rusijai, pagal plotą didžiausiai pasaulio valstybei, kuri yra išsidėsčiusi Europoje ir Azijoje ir apima miškus, ežerus, upes, užšalusias stepes ir kalnus, problemos kyla ir sausuma, ir jūra. Per pastaruosius 500 metų Rusija kelis kartus buvo užpulta iš vakarų. 1605 m. per Europos lygumą įsiveržė lenkai, 1707 m. – Karolio XII vadovaujami švedai, 1812 m. – Napoleono vadovaujami prancūzai, o per abu pasaulinius karus – 1914 ir 1941 m. – vokiečiai. Lenkijoje lyguma yra tik 300 mylių pločio – nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Karpatų kalnų pietuose, tačiau toliau ji tęsiasi iki maždaug 2 000 mylių pločio netoli Rusijos sienos, o iš ten lyguma veda tiesiai į Maskvą. Todėl Rusija per visą istoriją ne kartą bandė okupuoti Lenkiją; ši šalis yra palyginti siauras koridorius, į kurį Rusija galėtų nukreipti savo ginkluotąsias pajėgas, kad užblokuotų priešo veržimąsi prie savo sienos, kurią, kadangi ji yra platesnė, daug sunkiau apginti.
Europos lyguma
Kita vertus, Rusijos plotis taip pat ją apsaugojo; kai kariuomenė priartėja prie Maskvos, ji jau turi nepaprastai ilgas tiekimo linijas, kurias tampa vis sunkiau apsaugoti, nes jos driekiasi per Rusijos teritoriją. Napoleonas šią klaidą padarė 1812 m., o Hitleris ją pakartojo 1941 m.
Rusija kaip sąvoka atsirado IX a., kai Kijeve ir kituose miestuose palei Dniepro upę, dabartinėje Ukrainoje, buvo įkurta laisva rytų slavų genčių federacija, vadinama Kijevo Rusia. Mongolai, plėsdami savo imperiją, nuolat puolė regioną iš pietų ir rytų, kol galiausiai XIII a. jį užėmė. Tuomet besikurianti Rusija persikėlė į šiaurės rytus, į Maskvos miestą ir jo apylinkes. Ši ankstyvoji Rusija, vadinama Didžiąja Maskvos kunigaikštyste, buvo neapginama. Joje nebuvo kalnų, dykumų ir nedaug upių.
Atsirado pirmasis caras Ivanas Baisusis. Jis įgyvendino puolimo kaip gynybos koncepciją – įtvirtinti savo pozicijas namuose ir tada judėti į išorę. Rusija pradėjo nuosaikią ekspansiją dar Ivano senelio laikais, tačiau Ivanas, atėjęs į valdžią XVI a., ją paspartino. Jis išplėtė savo teritoriją į rytus iki Uralo kalnų, į pietus iki Kaspijos jūros ir į šiaurę iki poliarinio rato. Rusija įgijo priėjimą prie Kaspijos, o vėliau ir prie Juodosios jūros, taip pasinaudodama Kaukazo kalnais kaip daliniu barjeru tarp savęs ir mongolų. Ivanas pastatė karinę bazę Čečėnijoje, kad atbaidytų bet kokį potencialų užpuoliką, nesvarbu, ar tai būtų mongolų Aukso orda, Osmanų imperija, ar persai.
Dabar rusai turėjo dalinę buferinę zoną ir užnugarį – kur atsitraukti įsiveržimo atveju. Niekas nesiruošė pulti jų iš Arkties jūros ir nesiruošė prasiskinti kelio per Uralą, kad juos pasiektų. Jų žemė tapdavo tuo, kas dabar vadinama Rusija, o norint įsiveržti į ją iš pietų ar pietryčių, reikėtų turėti didžiulę kariuomenę ir labai ilgą aprūpinimo liniją, be to, tektų prasiskinti kelią pro gynybines pozicijas.
Kol Kijeve laikėsi prorusiška vyriausybė, Rusijos buferinė zona liktų nepažeista ir saugotų Europos lygumą.
XVIII amžiuje Rusija, vadovaujama Petro Didžiojo, kuris 1721 m. įkūrė Rusijos imperiją, ir vėliau imperatorienės Jekaterinos Didžiosios, išplėtė imperiją į vakarus, užėmė Ukrainą ir pasiekė Karpatų kalnus. Ji užėmė didžiąją dalį dabartinių Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijų, iš kurių galėjo gintis nuo išpuolių iš Baltijos jūros. Dabar aplink Maskvą buvo didžiulis žiedas; prasidėjęs nuo Arkties, jis ėjo žemyn per Baltijos regioną, Ukrainą, Karpatus, Juodąją jūrą, Kaukazą ir Kaspijos jūrą, grįždamas atgal prie Uralo, kuris driekėsi iki poliarinio rato.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945 m., rusai užėmė iš Vokietijos užkariautas Vidurio ir Rytų Europos teritorijas, kurių dalis vėliau tapo TSRS dalimi, nes ji ėmė panašėti į senąją Rusijos imperiją. Tačiau šį kartą prie vartų stovėjo ne mongolai; po 1949 m. tai buvo NATO. 1991 m. žlugus SSRS, Rusijos teritorija vėl sumažėjo: jos Europos sienos baigėsi ties Estija, Latvija, Baltarusija, Ukraina, Gruzija ir Azerbaidžanu, nors NATO, įtraukdama vis daugiau Rytų Europos šalių, nuolat artėjo prie jos.
Besikeičiančios Rusijos sienos
2014 m. Ukrainoje susidūrė dvi pagrindinės Rusijos problemos – jos pažeidžiamumas sausumoje ir prieigos prie šiltųjų vandenų uostų trūkumas. Kol Ukrainos sostinėje Kijeve valdė prorusiška vyriausybė, Rusija galėjo būti tikra, kad jos buferinė zona išliks nepažeista ir saugos Europos lygumą. Netgi neutrali Ukraina, kuri pažadėtų nestoti į Europos Sąjungą ar NATO ir laikytųsi Rusijai priklausančio šiltųjų vandenų uosto Sevastopolyje Kryme nuomos sutarties, būtų priimtina. Tačiau kai dėl protestų Ukrainoje buvo nuversta prorusiška Viktoro Janukovyčiaus vyriausybė ir į valdžią atėjo nauja, labiau provakarietiška vyriausybė, V. Putinui teko rinktis. Jis galėjo gerbti Ukrainos teritorinį vientisumą arba galėjo daryti tai, ką Rusijos vadovai šimtmečius darė su jiems išdalytomis blogomis geografinėmis kortomis. Jis pasirinko savotišką puolimą kaip gynybą – aneksavo Krymą, kad užtikrintų Rusijai galimybę naudotis vieninteliu tinkamu šiltųjų vandenų uostu, ir ėmėsi veiksmų, kad neleistų NATO dar labiau priartėti prie Rusijos sienos.
Ukrainos sienos
Tie patys geografiniai interesai dabar matomi ir Rusijos intervencijoje Sirijoje Putino sąjungininko Basharo al Assado vardu. Rusai turi karinio jūrų laivyno bazę Tartuso uostamiestyje Sirijos Viduržemio jūros pakrantėje. Jei B. Assadas žlugs, naujieji Sirijos valdovai gali juos išvyti. V. Putinas akivaizdžiai mano, kad rizika susidurti su NATO narėmis kitoje geografinėje erdvėje yra to verta.
Rusija dar nebaigė nei su Ukraina, nei su Sirija. Nuo Didžiosios Maskvos kunigaikštystės per Petrą I, Staliną ir dabar Putiną kiekvienas Rusijos vadovas susidūrė su tomis pačiomis problemomis. Ar Ukraina – viso to pabaiga? Greičiausiai – ne, nes rusai nepasimoko iš savo istorijos.