Kol Rusijos karo mašina švilpia visu greičiu, Ukraina lieka fronte viena – bent jau iš ekonominės perspektyvos. Šalies, kurią bombarduoja jau trečius metus, BVP tėra trupiniai, palyginti su agresorės Rusijos ištekliais. Maskva šiemet krašto apsaugai skyrė 174 mlrd. eurų – tiek, kiek bendrai kainuoja visa Ukrainos ekonomika. Tai lyg Dovydo ir Galijoto kova, tik šįkart Davidas dar ir šarvų neturi, o nuo užnugario – tik išretėjusi sąjungininkų grandinė.
Kai Vašingtono piniginė ėmė girgždėti, visa atsakomybė perėjo į europiečių rankas. Ir čia prasideda problema. ES – milžinas su resursais, bet be stuburo. Ekonomiškai dešimt kartų stipresnė nei Rusija, tačiau paramą Ukrainai siunčia ne pagal galimybes, o pagal politinį klimatą. Kuo toliau šalis nuo fronto – tuo daugiau abejingumo. Mažytė Danija jau davė daugiau pagalbos nei didžioji Prancūzija. Baltijos šalys lenkia Italiją ir Ispaniją. Kyla klausimas: kas iš tiesų gina Europos vertybes?
Nors dalis Europos, ypač rytinė jos dalis, pagaliau ėmė didinti investicijas į gynybą, vakarinėje dalyje vis dar karaliauja geopolitinis romantizmas. Ispanijos pareiškimas, kad Rusijos kariuomenė neperžengs Pirėnų, atrodo kaip anekdotas, kai Ukrainos miestus kasdien šluoja raketos.
Ginklų pramonė jaučia bangavimus: „Rheinmetall“ akcijos į viršų šovė tik tada, kai paaiškėjo, kad JAV gali atsitraukti nuo aktyvios paramos Ukrainai. Europa prabudo – bet labai iš lėto. Lyg žmogus, kuris išgirdęs gaisro signalą, dar užsiverda kavos.
Tuo metu Rusija tobulina sankcijų apeitį. Daugiau nei 80 proc. importo atkeliauja iš Kinijos, o atsiskaitymai – juaniais, ne doleriais ar eurais. Vakarykštės sankcijos tampa bejėgės prieš šešėlinį laivyną, kuris sėkmingai tiekia naftą Indijai, Turkijai ir vėlgi – Kinijai. Sankcijų siena vis dar turi skylių, pro kurias Maskva ne tik išlenda – bet ir vėl įsuka karo pavaras.
Ir vis dėlto, Kremlius nėra nenugalimas. Naftos pajamos mažėja, biudžeto deficitas auga, viduje – spaudžianti infliacija, technologinis badas ir priklausomybė nuo Kinijos. Maskva šiandien – nebesuverenus lyderis, o ištekliais prekiaujantis partneris, besitikintis malonės iš Pekino.
Todėl vienintelė tikra „sankcija“, kurią gali taikyti Europa – tai reali, nuosekli ir reikšminga parama Ukrainai. Ne rytoj. Ne kada susitarimai subręs. Dabar. Nes kiekviena delsimo diena kainuoja gyvybes, teritorijas ir galų gale – Europos saugumą.
Ukraina kovoja ne tik už save. Ji gina tai, kuo save laiko Europa – laisvę, teisę ir orumą. Laikas, kad tai suprastų ne tik rytinė, bet ir visa Europa. Ir veiktų. Ne žodžiais – darbais.
Luminor informacija
