„Gazprom“ taps valstybės malonės elgeta
Juokinga, kad naftos kainoms esant tokioms žemoms, kokios yra dabar, ne tik pradeda mažėti biudžeto pajamos, bet ir naftos ir dujų kompleksas iš gyvybiškai svarbios ekonomikos dalies virsta nepelninga ir gresia nutraukti veiklą. O tai jau katastrofos šmėkla: nei dujų miestuose, nei benzino degalinėse.
Valstybė turės skubiai subsidijuoti šias pramonės šakas. Vietoj naudos iš naftos ir dujų komplekso, kaip visi yra įpratę, jis turės būti subsidijuojamas! Štai kodėl „Gazprom“ generalinis direktorius Aleksejus Milleris taip sunkiai stengiasi gauti leidimą kelti vidaus dujų kainas kada tik nori ir kiek nori. Ir galbūt dabar jam pasiseks.
Tačiau yra precedentas: Rusijos geležinkeliai. Dabar jie gali savarankiškai indeksuoti tarifus „atsižvelgdami į savo vidinių kaštų augimą“. Ir „Gazprom“ gali pasakyti: jei Rusijos geležinkeliai gali indeksuoti pagal vidaus sąnaudų augimą, tai mes turime sugebėti padaryti tą patį. Taip, turėsime kelti dujų tarifus pramonės vartotojams, taigi ir Rusijos gyventojams. Priešingu atveju „Gazprom“ sakys, kad mes neišgyvensime!
Panaši situacija yra susijusioje pramonės šakoje – energetikoje. Nelaimė artėja ir ten. Energetikos įmonės jau dabar reikalauja galimybės tarifus padidinti 2,6 karto. Nesunku įsivaizduoti, kaip tai paveiks infliaciją Rusijoje. Sveikinimai Centriniam bankui! Darosi įmanoma, kad energetikos sektorius bus ne biudžeto turtų šaltinis, o skylė kišenėje ir elgeta.
Kas išdrįs perpjauti šį naują Gordijaus mazgą?
Finansų ministerija bando nuraminti rusus sakydama, kad tai nėra didelė problema. Pinigus skolinsimės pardavinėdami obligacijas ir didindami valstybės skolą.
Tačiau Audito tarnybai nerimą kelia sparčiai auganti valstybės skola ir jos aptarnavimo kaštai – dėl aukštų centrinio banko palūkanų normos, kurią nulemia infliacija, kurią didina pats karas. Audito tarnybos pirmininkas ir Jurijaus (žinomo kaip „Putino piniginė“) sūnus Borisas Kovalčiukas Valstybės Dūmai sakė, kad valstybės skolos aptarnavimas šiemet kainuos 3,2 trilijono rublių (apie 33,7 mlrd. eurų).
Gerai, pradėkime skolintis. Tačiau Rusijoje pagrindinė Centrinio banko palūkanų norma yra 21 proc., o skolinimosi kaina ir Centrinio banko palūkanų norma yra susijusios vertės. Rinka reikalauja kintamos grąžos normos. Tačiau kintamos palūkanų normos obligacijos kelia didžiulę riziką biudžetui. Tiesiog perskaitykite Centrinio banko vadovės Elviros Nabiullinos kovo mėnesio kalbą – ji švelniai užsiminė, kad Rusijos banko palūkanų norma gali ne tik kristi, bet ir kilti.
Kad dėl brangaus skolinimosi valstybės skola nepadidėtų per greitai, vyriausybė greičiausiai norės pakartoti tą patį finansinį manevrą, kurį atliko 2004 metų gruodį. Centrinis bankas „išleis“ tuščius pinigus, perves juos komerciniams bankams, o šie pirks iždo obligacijas. Tai reiškia, kad dauguma paskolų bus teikiamos pinigų išdavimo sąskaita. Ir pastaraisiais metais jis jau tapo didžiulis.
Centrinis bankas stengiasi sumažinti pinigų pasiūlą, o tai galima padaryti tik parduodant valiutą. Bet tada rublis sustiprės, o stiprus rublis yra nelaimė eksportuotojams. Jie tiesiai šviesiai sako, kad jei valiutos kursas nukris žemiau 100 rublių už dolerį, jie negalės sudurti galo su galu.
Tai toks problemų raizginys, kad kad ir kokią virvelę trauktum, ji tik veržiasi. Ją galima tik nupjauti, kaip SSRS, bet bijau, kad tai turės liūdnų pasekmių. Tarybinis Gordijaus ekonominių problemų mazgas, kaip prisimename, buvo išnarpliotas Aleksandro Makedoniečio metodu – išardant šalį ir visiškai pakeičiant jos ekonominio gyvenimo modelį.
Šaltinis: onet.pl
