Įsivaizduokite Prancūziją be vyno. Vaizdas, kuris atrodo neįmanomas, kaip Paryžius be Eifelio bokšto ar Luvras be meno. Tačiau būtent tokią ateitį, skausmingai realistiškai, tapo nepriklausomas vyndarys Patrickas Bottexas, stovintis ant savo žemės nuošaliame Biužė-Serdono regione, rytų Prancūzijoje. Jo žodžiai – ne panika, o nuosprendis, ištartas su sielvartu ir bauginančiu susitaikymu.
„Sakau tai sunkia širdimi, bet esu realistas. Manau, kad per dešimt metų didelė šalies dalis nustos gaminti vyną“, – teigia jis. „Išliks tik tie, kurie turi vandens, lygų reljefą, galimybę drėkinti – tai yra pietūs, slėniai. Bet mes, čia, Serdone, šlaituose? Viskas baigta. Kalnų palaistyti negalima.“
Nauja, žiauri norma
Prieš kelias dienas Prancūziją vėl talžė audros. Liūtys, teniso kamuoliuko dydžio ledėkai, kurtinantis griausmas ir uraganinis vėjas – P. Bottexui tai jau seniai nebestebina. Tai tapo naująja norma.
„Metų laikus nutraukia orai, kurie anksčiau pasitaikydavo galbūt kartą per dešimtmetį“, – pasakoja jis. „Karščio banga, o tada visa tai – per kelias valandas vynuogynai paverčiami katastrofų filmo scena. Per pastaruosius dvidešimt metų tai patyriau daugybę kartų.“
Kiekvienas toks gamtos smūgis – tai ne tik ekonominis nuostolis. Tai gilus emocinis randas. „Jaučiu pyktį, bejėgiškumą ir gilų liūdesį. Galiu turėti nedidelį, 5,6 hektaro vynuogyną, bet staigūs gamtos smūgiai per kelias minutes gali sunaikinti kelių metų darbą. Ir kas tada? Ateina audra, sužaloja augalus, sunaikina pumpurus. O tada lieka tik išdeginta žemė ir klausimas: „Kodėl aš apskritai bandžiau?“
Nuo kovotojo iki stebėtojo
P. Bottexas prisimena laikus, kai su stichija dar bandė kovoti. Bėgdavo gelbėti, kas įmanoma, net kurdavo laužus vynuogynuose, tikėdamasis apsaugoti augalus nuo šalnų. Šiandien jo laikysena pasikeitusi.
„Daugiau nebe. Šiandien stebiu ir suvokiu, kaip visa tai griūva. Nebekovoju, nes žinau, kad sistema per stipri“, – prisipažįsta vyndarys. „Ir žinau, kad gyvenimas sugrįš, augalai vėl žydės, bet… tai nebe tie patys vynuogynai, ne ta pati žemė. Tai ne „keista oro anomalija“, o aiški, negailestinga tendencija.“
Dingo ritmas, pagal kurį vyndariai gyveno šimtmečius. Dingo nuspėjamumas. „Kadaise žinojome, kad po kelių karščio dienų ateis lietus, o paskui vėl bus šilta ir vynmedžiai puikiai vystysis. Šiandien net vėjas sausas ir visiškai neatneša lietaus. O jei ir lyja, tai kruša. Egzistuoja tik kraštutinumai. „Normalaus oro“ tiesiog nebėra.“
Susitaikyti su tiesa
Vyndario balse nėra vietos tuščioms viltims. Anot jo, be radikalių politikos ir mentaliteto pokyčių, ateitis aiški – sugriauti namai, biudžetai, žmonės ir kraštovaizdis. Tai, ką jis manė pamatysiantis po daugelio metų, vyksta jau dabar.
„Mums belieka tik vienas dalykas: susitaikyti su tiesa“, – apibendrina P. Bottexas, žvelgdamas į savo vynuogyną, kuris yra ir jo pasididžiavimas, ir jo skausmo liudininkas. „O tada atsitiesti ir pradėti iš naujo. Jei tik galėsime.“
Jo žodžiai – tai ne vieno žmogaus istorija. Tai visos kartos, visos kultūros, kuri klestėjo iš meilės žemei, išpažintis. Tai perspėjimas, kad Prancūzija, kokią pažįstame, su jos kalvose bręstančiomis vynuogėmis ir šimtmečių tradicijomis, gali negrįžtamai pasikeisti greičiau, nei mes įsivaizduojame.
