Pietų Amerikos miškai dažnai vadinami Žemės plaučiais, ir nors iš tikrųjų liūto dalis deguonies gamybos tenka vandenynams, Amazonės girios, kurių plotas sudaro apie 21-22 % visų pasaulio miškų, išskiria apie 34 % viso deguonies, todėl jų vaidmuo ekosistemoje yra labai svarbus. Tokiame dideliame plote gerai matomas klimato kaitos poveikis – Pietų Amerikos miškams jis, deja, nėra palankus. Netolimoje ateityje jie pasikeis neatpažįstamai.
2100 m. Pietų Amerikos miškai gali būti nebeatpažįstami
Pietų Amerikos miškai pasižymi didžiule biologine įvairove – juose gyvena tūkstančiai unikalių rūšių, jie yra gamtos išteklių (medienos, vaistinių augalų) bankas ir galingas klimato reguliatorius, tačiau vykstant dinamiškiems pokyčiams ir šylant Žemei, net ir nepaprastų jų galimybių nepakanka.
Džeimso Kuko universiteto ir Adelaidės universiteto mokslininkai aprašė ilgamečių Pietų Amerikos miškų stebėjimų išvadas – deja, jos nėra labai optimistinės. Analizės rodo, kad atogrąžų sausumos regionai patiria sparčią klimato kaitą, kuriai nėra pasirengę, ir nors gamta bando reaguoti, tempas yra pernelyg intensyvus, kad esama ekosistema išliktų nepakitusi. Mokslininkai prognozuoja, kad kai kuriose vietovėse iki 2100 m. temperatūra pakils iki ~4 °C, o kritulių kiekis sumažės beveik 20 %. Tai reiškia, kad organizmai patirs sunkų išbandymą – augmenija turės kovoti su sąlygomis, kurių iki šiol nebuvo patyrusi.
Miškai nespėja paskui klimato kaitą
Kalbant apie mobiliuosius organizmus, šie tikriausiai persikels į aukštesnes vietoves, kur gyvenimo sąlygos bus švelnesnės. Deja, augalai bus priversti kovoti dėl išlikimo kitais būdais. Kad geriau atlaikytų sausrą, medžiai sezoniškai meta lapus, ir mokslininkai jau dabar pastebi, kad daugėja organizmų, kurie geriau susidoroja su šia užduotimi – per ateinančius 70 metų augmenijos, kuri nesugeba išsiugdyti veiksmingos tolerancijos aukštesnei temperatūrai, gali gerokai sumažėti.
„Amerikos atogrąžų miškuose medžių požymiai keičiasi nepakankamai greitai, kad neatsiliktų nuo klimato kaitos, remiantis požymių ir klimato sąlygų santykiu, o kalnų miškuose pokyčiai yra mažesni”, – rašo Bianca Lopez.
Jau dabar daugėja rūšių, metančių lapus, mažėja lapų plotas ir storis. Žemumų bendrijose akivaizdžiai mažėja lapuočių rūšių gausa, taip pat anglies ir azoto kiekis lapuose – medienos tankis taip pat mažesnis. Tačiau, pasak tyrėjų, visa tai vyksta per lėtai, kad medžiai spėtų prisitaikyti prie klimato kaitos.
Ekosistemos pusiausvyra keičiasi nepalankiai, ir nors sunku tiksliai nuspėti, kaip Pietų Amerikos miškai atrodys kito šimtmečio pradžioje, mokslininkai neabejoja, kad daugelis rūšių tiesiog nespės pasiruošti naujai realybei. Kalnuotose miško dalyse įvairovė didės, o žemumų dalys laikui bėgant gali tapti vis nevaisingesnės.
Šaltinis: antyweb.pl
