Dar prieš tampant mama, galvoje piešiame vaizdą – švelnią, kantrią, viską spėjančią ir visada besišypsančią save. Lyg iš reklamos ar vaikystės knygos. Tačiau tikrovė greitai šį paveikslą pertapo – nerimu, nuovargiu, abejonėmis ir kaltės jausmu, kai nepavyksta atitikti pačios susikurtų standartų.
Kodėl taip dažnai motinystėje perdegame, nors stengiamės iš visų jėgų? Galbūt kai kurie dalykai, kuriuos darome dėl savo vaikų, iš tiesų nėra būtini? Gal bandome būti tobulos, kai vaikams reikia tik mylinčios ir žmogiškos mamos?
Šiame straipsnyje – apie tai, kas vaikams iš tikrųjų svarbu, ir ką darome ne dėl jų, o iš baimės nebūti pakankamomis.
Mama: realybė ir fantazija
Dažnai mes tiksliai žinome, kokia mama norime būti. Žinome, ko niekada nedarysime su savo vaiku, ir ką darysime. Negatyviai vertiname tuos, kurių pažiūros į gyvenimą ir auklėjimo metodai neatitinka mūsų susikurtų, ir gailimės jų vaikų. Ir visada galvojame: „Man viskas bus kitaip! Aš būsiu gera mama.“
Bet kai vaikas gimsta, neretu atveju, vietoj laimės ir dėkingumo vyro bei vaiko atžvilgiu, jaučiame perdegimo, kaltės, nusivylimo, pykčio ant savęs ir savo šeimos narių būsenas. Pradedame mąstyti kitaip: „Aš to nepadariau… To nesugebu… Esu bloga motina”. Dėl šių išgyvenimų nusvyra rankos, bet kokia maža bėda įgauna kosminės vertės proporcijas.
Ar yra kokia nors išeitis? Taip, jei permąstysite „geros mamos” įvaizdį ir pradėsite jį sieti su tuo, kas iš tiesų svarbu vaikams. Kad tai padarytumėte, turite prisėsti ir prisiminti, kokia yra jūsų „geros mamos” samprata. Dar geriau – ant popieriaus lapo surašykite, kokių savybių, jūsų nuomone, jai reikia. O tada perskaitykite, ką vaikai mano apie gerą mamą.
GERA MAMA, KAIP JĄ MATO VAIKAI IKI 10-IES METŲ
„Mama mane bučiuoja ir apkabina”.
„Mama man sako, koks aš geras, ir mane giria”.
„Mama žaidžia su manimi ir mane lepina”.
„Mama pasupa mane ant rankų”.
„Mama mane saugo”.
„Mama leidžia man valgyti saldumynus ir perka man žaislus“.
„Mama manęs nebaudžia už blogus pažymius“.
GERA MAMA VYRESNIEMS NEI 10-IES METŲ VAIKAMS
„Mama domisi manimi ir mano gyvenimu, ne tik tuo, kaip aš mokausi“.
„Mama klausia mano nuomonės ir neverčia manęs daryti to, ko nenoriu“.
„Mama manimi pasitiki”.
„Mama yra šalia manęs ir man nereikia bijoti pasakyti jai ką nors svarbaus”.
„Jei mama šaukia, ji paskui paaiškina, kodėl”.
„Mama leidžia man neiti į mokyklą, jei nenoriu“.
„Mama leidžia man išeiti su draugais ir likti pas juos nakvoti”.
„Mama kalba su manimi kaip su suaugusiu žmogumi“.
Ką apie tai mano jūsų vaikas? Galite su juo apie tai pasikalbėti. Tikėtina, kad jo nuomonė labai skiriasi nuo to, ko jūs pati tikitės iš motinystės. Be to, yra dalykų, kurie neabejotinai yra jūsų sąraše, bet vaikai jums už juos tikrai nepadėkos.
DALYKAI, UŽ KURIUOS VAIKAI JUMS NEPADĖKOS
Už tai, kad namai yra tobulai švarūs.
Už pasiaukojimą.
Už tai, kad visą laiką stengiesi būti produktyvi.
Už melavimą dėl didesnio gėrio.
Už santuokos išsaugojimą, kad jie galėtų turėti tėtį.
Už emocijų slopinimą.
Už tylėjimą, kai kas nors nutinka.
Už priklausomybę nuo visuomenės nuomonės: „Ką žmonės pasakys ir (arba) pagalvos”.
Pasirinkimui to, kas, jūsų manymu, jiems geriausia, bet ne to, kas jiems tinka.
Už tai, kad daug dirbate, kad užtikrintumėte jiems viską, kas geriausia.
Žinoma, neturėtume pulti į kitą kraštutinumą ir stengtis atitikti „geros mamos” įvaizdį, kurį įsivaizduoja mūsų vaikai. Tačiau galime perkelti dėmesį į dalykus, kurie jiems svarbūs, ir stengtis juos daryti dažniau. Taip pat galima išsiaiškinti, kuri mūsų veikla atima daug energijos ir laiko, bet neduoda grąžos. Galbūt turėtume jos iš dalies ar visiškai atsisakyti?
Taip galėsime tinkamiau perskirstyti savo energiją ir pagerinti santykius šeimoje – ne tik su vaikais, bet ir su antrąja puse. Jis tikrai apsidžiaugs gavęs šiek tiek daugiau dėmesio.
Parašyti komentarą