Atrodytų, kad nėra nieko blogo prašyti pagalbos, nes kiekvienas žmogus susiduria su sunkumais… Tačiau kai reikia ko nors paprašyti paslaugos, daugelis žmonių jaučiasi nesmagiai, ilgai kaupia drąsą ir sunkiai randa tinkamus žodžius. Išsiaiškinkime, kodėl taip nutinka, ir kaip galima susidoroti su nerimu.
PENKIOS BAIMĖS
Kai reikia pagalbos, neretai net drąsiausi ir ryžtingiausi iš mūsų elgiasi kaip drovūs vaikai. Pradedame nerišliai šnekėti, sugalvojame patogius pasiteisinimus, ieškome pasiteisinimų arba atidėliojame iki paskutinės minutės.
Giliai širdyje visi sutinka, kad prašyti pagalbos yra daug geriau nei kentėti, bet kaip tai sunku!
BAIMĖ BŪTI NAŠTA
Mes iš anksto nerimaujame, kad žmogus turės dėl mūsų ką nors paaukoti. Ši baimė pasireiškia tokiomis mintimis kaip „ji ir be manęs turi pakankamai rūpesčių” arba „jis turi svarbesnių reikalų”.
Ką daryti?
Pirmiausia priminkite sau, kad žmonės mėgsta padėti. Tai ne tik stiprina socialinius ryšius, bet ir teikia malonumą. Primityviausia smegenų dalis – gretutinis branduolys – į altruistinius veiksmus reaguoja taip pat kaip į intymius santykius ir maistą. Pagalbos prašymas skamba kaip sutikimas priimti dovaną ir tikrai pradžiugins žmogų, į kurį kreipiatės pagalbos. Leiskite asmeniui pačiam nuspręsti, ar jis yra per daug užsiėmęs, kad įvykdytų jūsų prašymą.
Antra, pagalvokite, kaip elgtumėtės, jei jums prireiktų, tarkime, draugo pagalbos. Greičiausiai jaustumėtės pagerbtas ir noriai atliktumėte paslaugą. Taip pat jaustųsi ir kiti.
Svarbu prašyti ko nors konkretaus. Frazė „man reikėtų pagalbos” yra miglota ir nekonkreti, tačiau „nuo šių vaistų esu kaip išspausta citrina, neturiu jėgų net nueiti į parduotuvę nusipirkti maisto produktų” skamba aiškiai ir tiksliai. Jei kas nors iš pažįstamų nori prisiimti dalį naštos, pasikliaukite juo. Sakykite, pvz: „Dėkoju už rūpestį. Tiesą sakant, man labai reikia pagalbos skalbiant – po operacijos negaliu kelti sunkių daiktų. Kada tau būtų patogu atvažiuoti?”
BAIMĖ PRIPAŽINTI, KAD SITUACIJA YRA NEKONTROLIUOJAMA
Ši baimė ypač būdinga tiems, kurie per ilgai neigė problemas: santykių krizę, priklausomybę ir pan. Jaučiamės esą nesėkmingi ir gėdijamės, kad nesugebame susitvarkyti patys.
Ką daryti?
Žinoma, galite kovoti su savimi, bet, deja, nepaisant visų pastangų, ne viską ir ne visada galime kontroliuoti. Kaip žinote, bangos sustabdyti negalite, bet galite ant jos plaukti. O geriausia, kad šalia jūsų būtų draugas.
Pasistenkite atskirti problemą nuo savęs ir mąstykite apie ją kaip apie gyvą objektą. Nupieškite ją, o priešais – save ir tą, kuris padės ją įveikti. Problema yra, bet ji nėra nei jūs, nei kas nors kitas. Aptardami sprendimus, problemą galite vadinti „ji”.
Pokalbis gali vykti maždaug taip: „Kredito kortelės skolą reikia kuo greičiau panaikinti, kol dar visiškai nenusiritome į dugną. Tai netrukus taps nekontroliuojama. Kartu pagalvokime, kaip sumažinti išlaidas”.
BAIMĖ ĮKLIMPTI Į SKOLAS
Nedaugeliui žmonių patinka jaustis skolingiems. Jaučiame, kad turime atsilyginti lygiaverte paslauga, tarsi mums būtų padedama tik iš savanaudiškų paskatų.
Ką daryti?
Kalifornijos universiteto psichologų grupė atliko tyrimą apie dėkingumą ir įsipareigojimus santuokiniuose santykiuose. Paaiškėjo, kad sutuoktiniai, kurie dėkoja vienas kitam net už nedidelę pagalbą (ne todėl, kad privalo, o todėl, kad nori), dažniau džiaugiasi ir rečiau barasi. „Matyt, dėkingumas yra raktas į laimingą santuoką”, – daro išvadą tyrimo autoriai.
Pirmiausia pagalvokite, į ką galite kreiptis. Jei žinote, kad žmogus yra linkęs manipuliuoti, ieškokite kito. Kai padedama iš gailestingumo ir keliama daug sąlygų – tai yra pareiga. Kai padedama noriai ir be gausių klausimų – tai dovana.
Tarkime, jūsų prašymas jau įvykdytas. Pakeiskite pareigos jausmą („Aš jai skolingas!”) dėkingumo jausmu („Ji tokia paslaugi!”).
Jei tuo pat metu suvokiate, kad norite (o ne esate skolingas) padaryti žmogui ką nors gero, pirmyn. Tačiau apskritai, kai jums padėjo, užtenka tiesiog pasakyti: „Ačiū! Aš tai labai vertinu!”
BAIMĖ PASIRODYTI SILPNAM (VARGŠUI, NEVYKĖLIUI, KVAILAM…)
Dažnai neprašome pagalbos bijodami, kad apie mus bus blogai pagalvota.
Ką daryti?
Galvokite apie savo problemą kaip apie galimybę pasikonsultuoti su ekspertu, o apie save – kaip apie sumanų amatininką, kuriam reikia patikimų įrankių. Pagalvokite, ką laikote ekspertu. Galbūt jūsų giminaitė neseniai tikrino sveikatą ir gali išsamiai papasakoti apie mamogramą, kuri jus taip gąsdina. Galbūt šalia gyvenantis jaunas genijus gali padėti patobulinti jūsų prastai sukurtą internetinę svetainę…
Bet kuriuo atveju elkitės su žmonėmis kaip su patyrusiais profesionalais – patikėkite, jiems tai patiks. Pavyzdžiui: „Prisimenu, kai paskutinį kartą ieškojote darbo, jus kvietė į kelis pokalbius iš karto. Jūs turite talentą! Man sunkiai sekasi parengti motyvacinį laišką. Ar galėtumėte peržiūrėti mano juodraščius ir pateikti rekomendaciją?” Vartokite tokias frazes: „Ar galite man parodyti?”, „Ar galite paaiškinti?”, „Ar galite pateikti savo nuomonę?”, „Jau seniai to nedariau, gal galite man priminti?”.
ATMETIMO BAIMĖ
Ar kas nors jus atstūmė, kai turėjote bėdų? Jei vis dar prisimenate kokį nors simbolinį „spjūvį į veidą”, nenuostabu, kad nenorite imtis naujų bandymų prašyti pagalbos.
Ką daryti?
Pirmiausia pabandykite pakeisti savo požiūrį į tą karčią pamoką. Kokia buvo to atmetimo priežastis – ar tai buvote jūs, ar kiti žmonės? Deja, kai kuriems žmonėms trūksta empatijos. Kiti bijo „kas būtų, jeigu būtų”. Dar kitiems rūpi tik jie patys. Atmetimas nereiškia, kad su jumis kažkas negerai. Tikėtina, kad problemą turi žmonės, kuriuos rizikavote įskaudinti. Nenusiminkite. Jei prašymas pagrįstas, kitas žmogus į jį atsilieps.
Be to, kitą kartą, kai jums prireiks pagalbos, pasinaudokite dekatastrofizavimo technika. Įsivaizduokite, kad jūsų baimė išsipildė: jums buvo pasakyta „ne”. Ar viskas pablogėjo?
Greičiausiai „ne” reiškia tik tai, kad jūsų padėtis nepasikeitė.
Jei vis dar bijote išgirsti atmetimą, pripažinkite tai, kad galėtumėte mažiau nerimauti. Atminkite, kad bet kuris protingas žmogus supras jūsų būklę ir elgsis su jumis empatiškai.
Parašyti komentarą